Šią savaitę Visatoje – naujienos apie žvaigždžių formavimąsi prieš milijardus metų, pro Žemę lekiantis asteroidas ir Marso stebėjimų dešimtmetis. Ir dar, be to, pagaliau vėl sekmadienį! Taigi smagaus skaitymo.

***

Ketvirtadienį, birželio 6 dieną, atrastas asteroidas 2013 LR6. Šeštadienį jis pralėkė vos per 111 tūkst. km nuo Žemės. Asteroido skersmuo tėra vos apie 10 metrų, t.y. net ir pataikęs į Žemę, jis padarytų ne daugiau žalos, nei Čeliabinsko meteoritas metų pradžioje, bet faktas, kad tokius akmenukus atrandame tik visai arti Žemės, verčia sunerimti.

***

Jau prieš ketverius metus nustatyta, kad Mėnulyje yra vandens. Žinoma, ne skysto ir ne paviršiuje, o ledo luitų, įkalintų uolienose. Dabar Mėnulio apžvalgos zondas (Lunar Reconnaisance Orbiter) nustatė, kuriose vietose netoli Mėnulio pietų ašigalio yra daug vandenilio atomų, taigi greičiausiai ir vandens. Tokios žinios labai pravers ateityje, kai Mėnulyje bus kuriamos ilgalaikės tyrimų stotys ir kolonijos, mat jų gyventojams reikės apsirūpinti vandeniu.

***

2003-aisiais metais iš Žemės pakilo net trys Marso link nulėkę zondai: marsaeigiai „Spirit“ bei „Opportunity“ ir zondas „Mars Express“. Pastarasis jau dešimtį metų skrieja aplink Raudonąją planetą ir neatpažįstamai pakeitė mūsų supratimą apie Marso evoliuciją ir visokiausias savybes. Čia galite perskaityti apie „Mars Express“ istoriją ir dešimt svarbiausių atradimų: hidruotų mineralų atradimą, metano pėdsakus atmosferoje, ledynų egzistavimą, ašigaliuose sustingusio vandens kiekio įvertinimą, visai neseno ugnikalnių aktyvumo pėdsakus, atmosferos nykimo spartą, pašvaistės egzistavimo įrodymus, jonosferos sudėties tyrimus, anglies dvideginio debesų aptikimą ir palydovo Fobo tyrimus.

***

Prieš trejus metus aptiktas keistas objektas – ir kometos, ir asteroido požymių turintis P/2010 A2 (LINEAR) – pagaliau išaiškintas. Pasirodo, tai yra asteroidas, neseniai susidūręs su kitu, mažesniu, o dėl susidūrimo išmestos dulkės nusidriekė neįprasta kryžma uodega. Pati uodega dabar jau išsitempusi iki milijono kilometrų ir vis dar nenyksta, taigi asteroidas greičiausiai byra toliau.

***

Karštieji Jupiteriai – arti žvaigždžių besisukančios milžiniškos dujinės planetos – gali būti dar karštesni ir keistesni, nei atrodė anksčiau. Nauju modeliu prognozuojama, kad žvaigždės magnetinis laukas prasiskverbia kiaurai tokias planetas, sukelia elektrines sroves tarp žvaigždės ir planetos bei kaitina planetos branduolį. Taip visa sistema tampa tarsi elektrine grandine, kurioje žvaigždė yra baterija, o planeta – varža, per kurią išspinduliuojama energija. Šis modelis paaiškina, kodėl prie magnetiškai aktyvesnių žvaigždžių aptinkami vidutiniškai didesni karštieji Jupiteriai, nei prie mažiau aktyvių.

Tuo tarpu toli nuo žvaigždžių esančias planetas kartais pavyksta netgi nufotografuoti tiesiogiai. Štai dabar paskelbta planetos HD95086 b nuotrauka, rodanti dvigubai toliau nuo savo žvaigždės, nei Neptūnas nuo Saulės, nutolusią planetą. Planetos masė yra apie 4,5 karto didesnė, nei Jupiterio. Tokia masė šiaip nėra nei didžiausia, nei mažiausia žinoma egzoplanetos masė, bet ši planeta visgi yra mažiausia tiesiogiai nufotografuota egzoplaneta.

Kad planetos galėtų susiformuoti iš protoplanetinio disko, ten esančios dulkės turi galėti jungtis ir augti. Tam joms reikia „užuovėjos“ – regiono diske, kuriame dulkių tarpusavio greičiai būtų ne per dideli, žvaigždės spinduliuotė ne per stipri ir kitos sąlygos palankios formavimuisi. Anksčiau apie tokius regionus buvo kalbama tik teoriškai, bet dabar, naudojantis ALMA teleskopu, viena panaši struktūra aptikta prie netolimos jaunos žvaigždės Oph IRS 48. Zona yra puslankio formos, o ją greičiausiai palaiko diske besisukanti planeta-milžinė.

***

Yra žinoma keletas dvinarių žvaigždžių, kurios periodiškai, kas 10-100 metų, mėnesiui-kitam sužimba žymiai ryškiau, nei paprastai. Jos vadinamos pasikartojančiomis novomis (angl. recurrent novae). Kartais šios novos elgiasi keistai. Pavyzdžiui, viena tokia, Kompaso T (T Pyxidis), iki 1966-ųjų tvarkingai sužibdavo kas 20 metų, o paskui užgeso daugiau nei 40-iai. Kai ji vėl nušvito 2011-aisiais, paaiškėjo, kad aplink žvaigždę yra maždaug šviesmečio skersmens ankstesnių sprogimų liekanų diskas. Labai įdomu, kad novų sprogimai vyksta ne sferiškai simetriškai, o būtent disko forma – tai reiškia, kad sproginėjančios žvaigždės kompanionė daro reikšmingą įtaką novos evoliucijai. Kokią tiksliai – kol kas neaišku, bet tolesni sprogimo ir jo šviesos aido stebėjimai padės nustatyti trimatę medžiagos struktūrą aplink žvaigždę, o tada galbūt paaiškės ir sprogimo proceso detalės.

***

Žvaigždės formuojasi visur, kur tik yra tam tinkamos sąlygos. Atrodo, teiginys elementarus, bet jį patvirtinti reikia stebėjimais. Ir nauji stebėjimai leidžia žengti žingsnį tokio patvirtinimo link. Pažvelgus į Katės pėdos ūką (arba NGC 6334) jautriais teleskopais, jame aptikta šimtai mažos masės žvaigždžių, taigi tame šaltų dujų telkinyje žvaigždėdara vyksta pakankamai intensyviai.

***

Saulės vieta Paukščių Take vadinama Vietine vija (angl. Local Arm). Vija įsiterpusi tarp Šaulio ir Persėjo vijų ir ilgai manyta, kad mūsiškė vija yra mažytė ir gerokai menkesnė už dvi aplinkines. Bet nauji stebėjimai rodo, kad taip nėra. Atnaujinus duomenis apie Saulės aplinkos žvaigždžių padėtis paaiškėjo, kad Vietinėje vijoje žvaigždžių tankis yra kone toks pat, kaip ir dviejose aplinkinėse. Tai svarbu ne tik dėl to, kad geriau suprantame Saulės aplinką ir jos padėti Galaktikoje, bet ir todėl, kad geriau imame suvokti Galaktikos disko struktūrą. Šios žinios padės patikrinti modelius, aiškinančius Galaktikos susiformavimą.

***

Savaitės paveiksliuku pasirinkau tiesiog gražų dviejų ūkų vaizdą, atsiveriantį tarp gausybės žvaigždžių, matomų Dvynių žvaigždyne. Beje, nuotrauka daryta mėgėjo, o sudėta ir trisdešimties kardų, kurių kiekvieno išlaikymas siekė apie 3 minutes.

***

O čia – dar vienas savaitės paveiksliukas, nes niekaip neišsirinkau iš jų dviejų. Čia matome vieną artimiausių kaimyninių galaktikų – Didįjį Magelano debesį – ultravioletinių spindulių ruože. Swift kosminiu teleskopu darytoje nuotraukoje atsiskleidžia daugybė ultravioletinių spindulių šaltinių – ypač masyvios žvaigždės ir žvaigždėdaros regionai, kurie regimuosiuose spinduliuose pranyksta tarp kitų žvaigždžių šviesos. Panašiai nufotografuotas ir Mažasis Magelano debesis, jo nuotrauką rasite čia.

***

Nors daugybė astronominių stebėjimų atliekami orbitiniais teleskopais, kartais šių pajėgumų nepakanka. Be to, teleskopuose esanti įranga visada yra pasenusi, nes užtrunka nemažai laiko, kol bet kokie nauji išradimai gali būti įdiegti orbitoje. Kaip alternatyva naudojami trumpi orbitiniai skrydžiai: maži teleskopai, iškeliami raketa nešėja vos keleto minučių skrydžiui kosmose, per kurį pridaroma labai daug nuotraukų, duodančių duomenų ilgų mėnesių ar net metų trukmės analizei. Vienas toks skrydis, kuriuo pakeltas teleskopas CIBER įvyko šią savaitę Wallops kosminių skrydžių centre Virdžinijos valstijoje, JAV. Aprašymą iš įvykio vietos perskaityti galite čia. CIBER eksperimentas skirtas žvaigždėdaros ankstyvojoje Visatoje stebėjimams. Teleskopu fotografuojama infraraudonoji spinduliuotė – iki tokio ilgio dėl Visatos plėtimosi išsitempė pirmųjų žvaigždžių skleisti ultravioletiniai spinduliai. Taip turėtų būti galima nustatyti, kaip, kada ir kur formavosi pirmosios žvaigždės ir kaip atsirado pirmosios galaktikos.

***

Šiam kartui – tiek. Kaip visada, laukiu klausimų ir komentarų.

Laiqualasse