Gyko komentarai. Artūras pagal Tolkiną

Pastarąjį pusmetį visas pasaulis išsižiojęs laukė naujos Tolkino knygos. Na gerai, ne visas pasaulis. Ir net ne visi tolkinistai. Bet tolkinistai apie tokią bent jau buvo girdėję, o kai kurie tikrai laukė. Aš buvau vienas iš tokių, ir vos tik pasirodžius Tolkino „The Fall of Arthur“, įsigijau ją, o po keleto dienų sėdau skaityti; tik perskaitymas užtruko ilgiau, nei norėjau, tad ir komentuoju tik dabar.

Perskaičius pirmąją pastraipą, jums greičiausiai kilo klausimas – „Artūras? O Tolkinas kartais ne tas, kur apie elfus, orkus ir hobitus rašė? Prie ko čia Artūras?“ Taip, daugelis Tolkiną žino kaip „Hobito“ ir „Žiedų Valdovo“ autorių, ir toli gražu ne kiekvienas yra girdėjęs apie jo akademinę karjerą Lidso ir Oksfordo universitetuose. Tos karjeros metu jis tapo žinomu ankstyvosios anglų literatūros specialistu ir nors daugiau nagrinėjo labiau „skandinaviško“ pobūdžio kūrinius (pvz. „Beovulfą“), į profesoriaus akiratį buvo patekusios ir legendos apie Karalių Artūrą. Taip pat Tolkinas mėgo pats rašyti poemas tomis temomis, kurias tyrinėjo; prieš keletą metų išleista jo „Legend of Sigurd and Gudrun“ – savita interpretacija germanų legendos, sudarančios dalį „Nibelungų giesmės“ (šioje vietoje galima būtų nuklysti į sąsajas tarp „Žiedų Valdovo“ bei Vagnerio „Nibelungų žiedo“, bet susilaikysiu).

Taigi, Artūras ir Tolkinas, Tolkinas ir Artūras. Ką gi randame knygoje? Kaip visada Tolkino raštuose, redaguotuose jo sūnaus Kristoferio, viskas prasideda nuo ilgokos įžangos, apžvelgiančios rankraščius, iš kurių surinktas tolesnis tekstas. Tada prasideda pati „Artūro nuopolio“ poema. Deja, nutrūksta ji neužbaigta po mažiau nei 50-ies puslapių, o toliau seka vėlgi Kristoferio rašyti keturi skyriai: apie poemos ryšius su kitomis Artūro legendomis, apie paraleles tarp tolkiniškos Artūro interpretacijos ir kai kurių „Silmariljono“ veikėjų, apie poemos evoliuciją nuo pirmųjų juodraščių iki knygoje pateikto varianto ir apie aliteracinę eilėdarą.

Pastaroji nusipelno šiek tiek platesnio aprašymo. Dauguma mums pažįstamų eiliuotų kūrinių remiasi rimu, t.y. eilučių pabaigų sąskambiais. Toks eiliavimo būdas atėjo, jei gerai atsimenu, iš Prancūzijos ir kitų romaniškų kraštų ir brandžiaisiais viduramžiais išstūmė alternatyvas. Viena iš alternatyvų buvo germaniška aliteracinė eilėdara, kurioje svarbūs sąskambiai tarp kiekvienos eilutės kirčiuotų skiemenų priebalsių. Štai pavyzdys iš „Artūro nuopolio“ ketvirtos dalies:

Wolves were howling  on the wood‘s border;
the windy trees  wailed and trembled,
and wandering leaves  wild and homeless
drifted dying  in the deep hollows.

Pajuodintai pažymėjau vienodus kirčiuotų skiemenų priebalsius kiekvienoje eilutėje. Nors kirčiuotų skiemenų yra ir daugiau (how-, trees, trem- ir t.t.), svarbu tai, kad bent du, o kai kur ir trys iš keturių (visada keturių) kirčiuotų skiemenų turi vienodus priebalsius. Svarbus šiai eilėdarai ir eilučių ritmas – tiek keturių pėdų (t.y. vieno kirčiuoto ir kelių nekirčiuotų skiemenų rinkinių) buvimas, tiek pėdų tipai, į kuriuos per daug čia nesigilinsiu. Pasakysiu tik tiek, kad gerai parašytas aliteracinis kūrinys, ypač skaitomas balsu ar bent jau pusbalsiu, sukuria mistišką atmosferą, nepalyginamą su romansais ar sonetais. Nesakau, kad tikrai geresnę ar įtaigesnę, bet labai kitokią – atsiduodančią židinio dūmais senovinėje medinėje salėje, po kurią aidi skaldo balsas, buriantis legendą apie praeities karžygius ir jų žygdarbius… O Tolkinas, mano menku supratimu, aliteraciškai rašyti mokėjo labai gerai.

Taigi, skaityti pačią poemą buvo vienas malonumas. Ir dėl to apėmė tik dar didesnis nusivylimas, kai ji nutrūko penktos dalies viduryje, vos tik pasibaigus pirmajam mūšiui tarp Artūro ir Mordredo. Kitose dalyse pateikiami Tolkino juodraščiai, kuriuose nurodyta, kaip istorija turėjo vystytis toliau, masina, bet aliteracinių grožių daugiau išvysti nebeteks. Šiaip paaiškinimai apie artūrišką poemos kontekstą, sąsajas ir skirtumus nuo kitų versijų (kurių yra ne viena), labai pravertė, mat apie Karaliaus Artūro legendariumą žinau tiek mažai, jog net Lanseloto ir Gvineverės romanas man buvo naujiena. O atrodo, kad tai yra viena iš pagrindinių siužetinių linijų, svarba (jei ne garsumu) prilygstanti Ekskaliburui ar Merlinui.

Kaip tolkinistui, turiniu įdomiausia man buvo ketvirtoji knygos dalis, ieškanti ryšių tarp Artūro legendų ir „Silmariljono“, t.y. visos Ardos mitologijos. Būtent joje pateikiamos ir Tolkino idėjos apie tolesnį poemos vystymą, taip pat pristatomos kelios užuominos apie Artūrą, po mirties šioje Žemėje išplaukiantį laivu į vakarus. Kaip ir pirmosiose „Silmariljono“ versijose (kurias rasite „Book of Lost Tales“), taip ir keliuose Artūro legendų variantuose, Vienišoji sala Tol Eresėja ir joje gyvenantys elfai yra pasiekiama, nors ir sunkiai, iš Anglijos/Britanijos krantų. Tokios sąsajos kelia susidomėjimą, nejučiomis iškyla klausimas, gal Tolkinas kažkada turėjo minčių „Silmariljono“ legendariumą kažkaip susieti su Artūru. Atsakymo į šį klausimą „Artūro nuopolio“ puslapiuose nerasite, bet peno apmąstymams – per akis.

Visgi skaitydamas knygą nuolat galvojau ir vis dar nesupratau: kokia yra jos tikslinė auditorija? Tiesiog fantastikos mėgėjams ši knyga nebus įdomi, nes joje fantastikos labai mažai. Artūro legendų fanams galbūt ji ir patiks, bet senovines legendas laikyčiau daug įdomesnėmis, nei Tolkino interpretacija, rašyta XX a. pirmoje pusėje, kad ir kokia įdomi bei graži ta interpretacija būtų. Tolkinistams, norintiems perskaityti dar vieną gražų Tolkino kūrinį, užtektų gerokai mažesnės knygos, kurioje būtų pati poema ir šiek tiek konteksto, be tokio gilinimosi, koks yra dabar. Kartais jaučiausi, lyg skaitydamas mokslinį darbą; nemanau, kad sausokas analitinis poemos variantų nagrinėjimas yra geriausias būdas pateikti jos evoliuciją, ypač skaitytojams ne akademikams. Atmetus šias grupes vienintelis tikslinis kolektyvas lieka labai pasišventę tolkinistai, kuriems „Artūro krytis“ bus ir kolekcijos papildymas, ir galimybė eilinį sykį pasižiūrėti į Tolkino kūrybinį procesą. Tik tokių užkietėjusių tolkinistų pasaulyje nėra tiek jau daug, tad keista, kad tokią knygą nuspręsta išleisti. Verta padėkoti leidyklai (HarperCollins) už nebijojimą prisiimti rizikos.

Pabaigai paliksiu jus su dar vienu pastebėjimu, susiformavusiu smegenyse vieną vakarą, beskaitant poemą. Pusbalsiu intonuodamas tokias eilutes, kaip

In the South from sleep  to swift fury
a storm was stirred,  striding northward
over leagues of water loud with thunder
and roaring rain  it rushed onward,

supratau, kad joms reikia muzikos. Ir ne bet kokios, o griežtos ir niūrios. Tada atmintyje iškilo Bal Sagoth kūriniai, kuriuose kai kur irgi pasitaiko gražių aliteracijų („A black moon broods over Lemuria“; „My stone-forged sword ensorcelled by eon-veiled incantations“ ir pan.). Taigi jei perskaitysite poemą – net nebūtinai šią, o bet kokią aliteracinę – ir norėsite išbandyti kažką naujo, pasileiskite fone tinkamo ritmo black metalo ir pajuskite šiaurietiškų miškų ošimą bei speigą, gaubiantį šiltas salės menes.

Laiqualasse

3 komentarai

  1. Uzduosiu kalna klausimu:
    Kaip suprantu, dabar leidziamos Tolkino knygos yra tiesiog jo nebaigtu darbu publikavimas su pridetais komentarais, ar ne?
    Ar rasymo stilius islieka toks pat, ar jauciama ir kitu zmoniu (pvz. siuo atveju jo sunaus) itaka knygoje? Kalbant apie rasymo stiliu, ar Tolkino rasymo stilius nesikeite begant metams?
    Taip pat kokia knyga is jo darbu siulytum zmogui, jau perskaiciusiam ‘Hobito’ ir ‘Ziedu valdovo’ dalis?

    1. Taip, dabar leidžiamos Tolkino knygos yra įvairūs rankraščiai, susisteminti ir pakomentuoti. Tačiau patys tekstai visgi yra to Tolkino, kuris Dž. R. R., su nedidelėmis išimtimis („Silmariljone“ kai kur trūkstamas dalis Kristoferis pridėjo, bet gana nedaug). Taigi rašymo stilius išlieka iš esmės toks pat.

      Bėgant metams, Tolkino rašymo stilius šiek tiek kito. Ankstyviausios istorijos nuo „Žiedų Valdovo“ skiriasi maždaug tiek, kiek Krėvė nuo Marcinkevičiaus. Gal ne turiniu, bet forma.

      Ką pasiūlyti, priklauso nuo to, ko labiau nori. Jei domina įvairios užuominos „Žiedų Valdove“ apie praėjusius laikus, skaityk „Silmariljoną“, „Hurino vaikus“ bei „Nebaigtąsias sakmes“ („Unfinished Tales“). Jei domina kažkas kito, neviduržemiško, gali pabandyti „Nepaprastos karalystės pasakas“ (taip lietuviškai išversta „Tales from the Perilous Realm“) arba „Sigurdo ir Gudrunos legendą“, išleistą vos prieš keletą metų; ta poema yra užbaigta, taigi nebus tokio nusivylimo, kokį patyriau skaitydamas Artūrą.

Komentuoti: punktyras Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.