Pastaruoju metu savaitgaliais pradėjau užsiiminėti dalykais, atitraukiančiais mane nuo internetų, taigi ir Visatos sukramtyti vis nespėju. Taigi pirmadieninis kąsnelis kosminių naujienų gali tapti beveik kasdienybe. Tad štai grįžęs į online pasaulį skubu pateikti jums greitą rinkinį pranešimų.

***

Saulės žybsniai kartais elgiasi šiek tiek netikėtai. Magnetinio lauko linijos juose turėtų judėti „įšaldytos“ besiplečiančioje plazmoje, tačiau stebėjimai rodo, kad jos kartais nutrūksta ir persijungia kitaip. Magnetinio persijungimo procesai yra stebimi ir kitur, bet Saulės vainike ir išmestuose plazmos pliūpsniuose juos paaiškinti buvo sudėtinga. Dabar atrodo, kad pagaliau pavyko. Atsakymas slypi turbulencijoje – dalinai chaotiškame plazmos judėjime. Skaitmeniniai modeliai rodo, kad turbulentiškas magnetinės plazmos srautas elgiasi būtent taip, kaip matome Saulės žybsniuose.

***

Net keturi pranešimai šią savaitę susiję su Marsu. Štai Smalsiukas, atsigavęs po visų problemų ir Saulės aktyvumo pavojų, išgręžė antrą skylę Marso paviršiuje. Ji yra netoli pirmojo gręžinio, o šiuo tyrimu (ir keliais planuojamais ateityje) tikimasi nustatyti, ar aptikti gyvybei kadaise tikusių sąlygų įrodymai yra vienodi visur, ar tik nedidelėse vietovėse. Tuo tarpu kitas marsaeigis, „Opportunity“, aptiko kol kas geriausią įrodymą, jog Marse būta neutralaus pH vandens.

Tuo tarpu Marso Draugija (Mars Society) siūlo ruošti būsimus Marso tyrinėtojus Arktyje. Kanados šiaurėje esančioje Devono saloje įrengtoje Marso arktinių tyrimų stotyje (Flashline Mars Arctic Research Station) ištisus metus grupė mokslininkų gyventų izoliuoti nuo aplinkinio pasaulio ir atliktų įvairius tyrimus stoties viduje bei išorėje. Šitaip jie puikiai pasiruoštų tyrimams Raudonojoje planetoje. O į Marsą mes (t.y. žmonės) nukeliausime, klausimas tik – kada. Planų yra toli gražu ne vienas, jie svarstomi rimtai aukštame lygyje ir po truputį juda į priekį. Optimistinis scenarijus – žmonės Marse išsilaipins per dešimt metų. Realistinis – per 20.

***

Žemė, Venera ir Marsas savo jaunystėje buvo labai panašios planetos. Panašūs dydžiai, panašus atstumas iki Saulės, cheminė sudėtis irgi turėjo skirtis nesmarkiai. Tačiau šiandien panašumų tarp jų rasime nedaug: Venerą dengia tanki pragariškai paviršių įkaitinanti atmosfera, Žemė – tinkama gyvybei, o Marse atmosferos beveik nėra. Iš kur tokie cheminiai ir fiziniai atmosferų skirtumai? Į šį klausimą tikisi atsakyti Japonijos kosmoso agentūra JAXA, netrukus į orbitą iškelsianti planetų atmosferoms stebėti skirtą teleskopą SPRINT-A. Viena iš hipotezių, kurią tirs SPRINT-A – Saulės vėjo lemiama įtaka planetų atmosferų evoliucijai.

***

Gegužės 23-ą dieną zondas Cassini praskriejo visai arti Saturno palydovo Titano. Jo surinkti duomenys turėtų padėti išsiaiškinti, ar šio kūno paviršiuje esančios jūros, ežerai bei upės banguoja. Skysčio telkiniai sudaryti ne iš vandens, o iš angliavandenilių (metano, etano ir pan.), bet manoma, kad ir juose galėjo susiformuoti kažkokia gyvybė.

***

Teleskopas Kepleris aptiko ne vieną egzoplanetą, kurios dydis leidžia spėti apie uolinę sudėtį ir kietą paviršių. Bet iš ko sudarytos tų planetų plutos? Nuskristi iki jų ir pasižiūrėti šansų (bent kol kas) neturime, tačiau šį tą nustatyti įmanoma ir iš Žemės. Pavyzdžiui, infraraudonųjų spindulių ruože planetos spektre turėtų matytis įvairių mineralų pėdsakai. Aišku, pirmiausia reikia teleskopų, galinčių pakankamai tiksliai išmatuoti spektrą, kad atmetus žvaigždės įtaką dar būtų galima tas spektrines linijas įžiūrėti. Bet šitai – jau įmanoma, jei ne dabar, tai per artimiausius keletą metų.

Viena iš priežasčių (nors ir ne pagrindinė), kodėl tyrinėjame egzoplanetas – noras aptikti gyvybei tinkamų akmenukų danguje ir galbūt netgi nežemišką gyvybę. Bet jau ilgą laiką astronomai kalba ne tik apie planetų stebėjimus, bet ir apie kitokių nežemiškos civilizacijos pėdsakų paieškas. Pavyzdžiui, galima ieškoti dirbtinių megastruktūrų – Daisono sferų, žiedinių pasaulių ar netgi į „Mirties žvaigždę“ panašių statinių, kurie vienareikšmiškai rodytų protingos civilizacijos įsikišimą.

***

Kintama dvinarė žvaigždė Gulbės SS susideda iš baltosios nykštukės – labai tankios Saulės masės žvaigždės liekanos – ir raudonosios nykštukės – už Saulę mažesnės pagrindinės sekos žvaigždės. Pirmoji žvaigždė ryja medžiagą iš antrosios ir vidutiniškai kas 50 dienų sužimba nykštukine nova – sprogimu akreciniame diske. Anksčiau Hablo teleskopu nustačius atstumą iki žvaigždės (150 parsekų) astronomai suglumo: pagal žybsnio šviesio skaičiavimus pasirodė, kad medžiagos pernešimo tarp dviejų žvaigždžių sparta yra tokia didelė, jog sistema turėtų būti stabili ir jokie žybsniai nevyktų. Bet nauji stebėimai, atlikti panaudojus radijo teleskopų masyvus, paslaptį išsklaidė. Pasirodo, žvaigždė yra gerokai arčiau – vos už 100 parsekų – taigi medžiagos pernešimo sparta tikrai nėra pakankama, kad sistema liktų stabili.

***

Bet ir Hablo teleskopas gali patikslinti mūsų supratimą apie Visatą. Ir tą gana dažnai daro. Štai dabar naujais Žiedo ūko (Ring Nebula) stebėjimais atskleista vidinė darinio struktūra rodo, kad ūkas visai nėra žiedas, o greičiau rutulys, užpildytas karšta medžiaga. Planetinio ūko viduryje rasti elipsiniai kokonais, dujų žiedas, beveik statmenas dangaus plokštumai, bei tankūs dulkių gumulai. Tokių struktūrų randama ir kituose panašiuose ūkuose.

***

Šeštadienį suėjo 15 metų nuo dienos, kai Čilėje įjungtas Labai didelis teleskopas (Very Large Telescope, arba tiesiog VLT). Europos pietinio teleskopo (ESO) agentūros valdomas teleskopas per pusantro dešimtmečio smarkiai prisidėjo prie supratimo apie kosmosą gerinimo. O čia savaitės paveiksliuku parinkau vieną iš naujausių VLT nuotraukų, skirtą būtent jubiliejui. Tai – žvaigždėdaros lopšys IC 2944, kuriame matome jaunų žvaigždžių (melsvi skrituliai), dar neišardytų Boko burbuliukų (Bok globules, juodi dariniai) ir viską gaubiantį vandenilio debesį.

***

Nors Heršelio teleskopas išsijungė jau prieš keletą mėnesių, jo surinkti duomenys dar ne vienerius metus džiugins mokslininkus. Štai dabar aptiktas dviejų didžiulių galaktikų susiliejimas, įvykęs prieš daugiau nei 10 milijardų metų. Tokio susiliejimo egzistavimas, kaip ir jo sukeltas žvaigždėdaros pliūpsnis, gali paaiškinti labai spartų masyvių elipsinių galaktikų atsiradimą. Anksčiau buvo manyta, kad jos auga vieną po kitos prarydamos nykštukines palydovines galaktikas, bet taip jų augimas užtruktų gerokai ilgiau, nei leidžia stebėjimai. Beje, kažkas komentaruose norėjo klausimų prie kąsnelių, tad štai jums galimybė užsidirbti dar vieną virtualų sausainį: kodėl galaktikų susiliejimai sukelia žvaigždėdaros žybsnius?

***

Dar atsimenate Čeliabinsko meteoritą? Žiniasklaida jį jau spėjo penkis kartus pamiršti, tad belieka pasidžiaugti, kad įvairių valdžių atmintis šiek tiek ilgesnė. Europos kosminė agentūra praeitą savaitę atidarė „Artimų Žemei objektų koordinavimo centrą“ (NEO Coordination Centre) – visai ES skirtą asteroidų pavojaus ir susijusių reiškinių tyrimo ir greito reagavimo agentūrą.

***

Štai ir visos naujienos, kurias norėjau pristatyti šią savaitę. Gal ateinantį sekmadienį pavyks grįžti prie tradicinio grafiko, bet per daug to nesitikėkite :)

Laiqualasse