Praeitą savaitę pabandęs Visatą sukramsnoti labai sparčiai ir glaustai, nebuvau nušvilptas, taigi bandau tą padaryti ir vėl. Smagaus skaitymo :)

***

Tunguskos sprogimas, įvykęs prieš daugiau nei šimtą metų, kol kas yra ne visai išaiškintas įvykis. Greičiausiai ten sprogo meteoras arba kometa, bet ilgą laiką nepavyko rasti jokių sprogusio kūno fragmentų. Tačiau dar 1988-aisiais metais tame regione esančioje Chušmo upėje rasti galimi meteorito fragmentai. Visgi apie juos pranešta tik dabar. Kodėl – autorius neatsako.

***

Kometa ISON artėja prie Saulės, o artėjant daugėja ir nuotraukų. Kol kas jos daromos dideliais teleskopais, bet jau po keleto mėnesių turėtume ją galėti pamatyti ir plika akimi.

Nesnaudžia ir sąmokslo teoretikai, prisigalvojantys, jog ISON yra ta pati Nibiru, turėjusi atnešti pasaulio pabaigą praeitų metų gale, arba kad ji nušvis taip ryškiai, kaip Saulė, arba užnuodys Žemės atmosferą, arba arba arba… Trumpai visa tai apžvelgiama šiame straipsnyje.

***

Pastarąsias keletą savaičių nebuvo jokių naujienų iš Marso. Kaip čia taip? Ką slepia NASA?! Ar ateiviai jau mus tuojau užpuls?!!! Ne, paprasčiausiai Marsas buvo kitoje Saulės pusėje nuo Žemės, taigi ryšys su palydovais ir marsaeigiais buvo nutrūkęs dėl trikdžių. Bet dabar Marsas išlindo iš už Saulės, ryšys atstatytas ir Marso flotilė – Smalsiukas, „Opportunity“, Marso Odisėja, Marso apžvalgos zondas ir Marso ekspresas – tęsia darbus.

***

Saturnas, kaip ir kitos dujinės planetos, sukasi nevienodai skirtingose paviršiaus vietose. Nors Saturno para trunka apie 10 valandų, skirtingose platumose jos ilgis taip pat skirtingas. Šie skirtumai tarp dienos ilgių pasireiškia skirtinga kilometrų bangos ilgio radijo spinduliuote. Spinduliuotės savybės kinta bėgant dienoms ir metams, o dabar paaiškėjo, kad jų šaltinius jungia plazmos kanalai, galbūt iš dalies nulemiantys ir spinduliuotės pokyčius, ir netgi patį skirtingą sukimąsi. Šis atradimas gali padėti geriau suprasti ir procesus, vykstančius Žemės magnetosferoje.

Savaitės paveiksliuku parinkau šią baugią uraganų Saturno šiaurėje nuotrauką. Nuotrauką darė Cassini zondas, o joje matome padidintą žemiško viesulo versiją: platesnį, greitesnį ir galingesnį sūkurį, išsilaikantį vienoje vietoje daugybę metų.

***

Žvaigždžių formavimasis molekuliniuose debesyse yra sudėtingas procesas. Taip pat jis yra ir labai gražus. Šiame straipsnyje rasite poetišką vieno žvaigždes formuojančio debesies aprašymą. Ten paaiškinta, kaip skirtingos debesies dalys vienu metu yra ir spinduliuojantis (emisijos), ir sugeriantis (absorbcijos) ir atspindintis (refleksijos) ūkas, ką jo dujoms daro užsižiebusios jaunos žvaigždės ir taip toliau. Visa tai sukuria nuostabiai gražų ir labai chaotišką vaizdą, kurį astronomai vėliau bando išnarplioti. Ir mums po truputį sekasi, kas yra nuostabu :)

***

Kaip nustatyti, kokia žvaigždė sprogo supernova? Paieškoti liekanos netoli supernovos ūko centro. O ką daryti, jei liekanos nėra? Nenusiminti, nes jos nebuvimas gali duoti panašiai daug žinių, kaip ir buvimas. Štai Didžiajame Magelano debesyje esančiame supernovos ūke SNR 0519 astronomai neaptiko jokių supernovos liekanų – nei neutroninės žvaigždės, nei juodosios skylės, nei netgi galimos buvusios sprogusios žvaigždės kompanionės. Tai beveik neabejotinai reiškia, kad sprogimas įvyko susijungus dviems baltosios nykštukėms. Toks scenarijus yra vienas iš dviejų Ia tipo supernovų sprogimų sukėlėjų; kitu atveju baltoji nykštukė užauga pernelyg masyvi, rydama medžiagą iš netoliese besisukančios kompanionės. Išsiaiškinimas, kuris iš scenarijų pasitaiko dažniau ir kuo skiriasi jų sukeliami sprogimai leis patikslinti net kosmologinių atstumų kopėčias.

***

Supernovos sprogimas užtrunka vos keletą sekundžių. Bet prieš šį, mikroskopinį lyginant su kitais astronomijoje sutinkamais, laiko tarpsnį, žvaigždė pereina ne vieną trumpą evoliucijos pakopą. Žvaigždės branduoliui sukritus į neutroninę žvaigždę, aplinkiniai sluoksniai ima spinduliuoti gausybę energijos. Taip mažėja jų masė, o su ja ir gravitacinis potencialas. Išoriniuose žvaigždės sluoksniuose susidaro smūginė banga, o šiai pasiekus žvaigždės paviršių, gali kilti žybsnis, šviesiu beveik prilygstantis pačios supernovos sprogimui, bet įvykstantis 3-10 dienų anksčiau. Per metus iš Žemės turėtų būti matomas vidutiniškai bent vienas toks žybsnis, o jo aptikimas leistų pamatyti supernovos sprogimą nuo pirmųjų akimirkų; paprastai pastebėjus supernovą, prireikia bent kelių minučių (dažniau – valandų), kol į ją pasisuka teleskopų lėkštės.

***

Galaktikų susiliejimo metu žvaigždės ir dujos išmėtomos labai įvairiomis orbitomis. Kai kurios dujos įkaista ir suformuoja naujos galaktikos halą. Tačiau tokio įkaitinimo nepakanka, norint paaiškintį milžinišką karštų dujų telkinį, nusidriekusį 100 kiloparsekų aplink besijungiančią galaktiką NGC 6240. Atrodo, kad čia esančioms dujoms iškelti į aplinką prireikė ne tik gravitacinių sukrėtimų, bet ir tūkstančių supernovų sprogimų, kilusių po prieš 200 milijonų metų įvykusio žvaigždėdaros paspartėjimo. Kol kas nežinia, ar dujas įkaitino būtent šis, ar vėlesni ir trumpesni, žvaigždėdaros žybsnis, bei ar dujos kada nors paliks galaktiką apskritai.

***

Gama spindulių žybsniai kyla sprogstant labai masyvioms sparčiai besisukančioms žvaigždėms. Kasmet tokių žybsnių užfiksuojama daugiau nei 500, taigi tiesiog naujo pavyzdžio aptikimas nėra kažkuo ypatingas įvykis. Bet kai atrandamas žybsnis yra tarp 5% artimiausiųjų Žemei bei skleidžia gama spindulius keletą valandų, verta susidomėti. Dabar tikimasi per artimiausią savaitę aptikti supernovos sprogimo pėdsakus, o tuo tarpu gilintis į žybsnio spektrą ir šviesio kitimą, taip galbūt nustatant sprogusios žvaigždės savybes, nulėmusias žybsnio atsiradimą.

***

Ar gali būti, kad antimedžiagą gravitacija veikia priešingai, nei medžiagą? Tokia savybė paaiškintų, kodėl mes sudaryti būtent iš medžiagos, tačiau pirma hipotezę reikia patikrinti. Tą ketinama padaryti CERN‘e. Eksperimento metu antimedžiagos dalelės įkalinamos ir sustabdomos magnetiniame lauke, o paskui, lauką išjungus, stebima, į kurias detektoriaus sieneles dalelės atsitrenkia. Jei antimedžiaga yra antigravitacinė, galima tikėtis, kad ji dažniau atsitrenks į viršutinę detektoriaus sienelę, nei į apatinę.

***

Savaitės pradžioje galutinai išsijungė Heršelio kosminis teleskopas. Kaip ir buvo numatyta, infraraudonųjų spindulių teleskope baigėsi šaldymo medžiagos, taigi detektoriai nebeišlaikė reikalingų 0,3 K temperatūrų, kad galėtų toliau tęsti darbą.

***

Neseniai pasirodžiusiame fantastiniame filme „Oblivion“ Žemės Mėnulį sunaikino ateiviai. O kaip atrodytų Žemė, jei Mėnulis tikrai pranyktų? Arba jei niekada nebūtų egzistavęs? Į šiuos klausimus atsako Universe Today straipsnis.

***

Štai ir visas 68-asis kąsnelis. Rašiau glaustai, tai gal skaitymas neprailgo :)

Laiqualasse