Šįkart Visatą sukramsnoti susivėlinau, savaitgalis buvo užimtas kitais reikalais. Bet ji niekur nepabėgo, o astronominės naujienos gali ir truputį palaukti. Tad skaitykite glaustą keleto naujienų apžvalgą.

***

Norite pasigrožėti Mėnulio krateriais taip, lyg būtumėte jo orbitoje? Kaip tik jums – ypatingai didelės raiškos mozaika.

***

Ilgą laiką manyta, jog planetiniai ūkai yra visų žvaigždžių, kurių masė neviršija 8 Saulės masių, priešmirtinės agonijos ženklas. Tačiau nauji tyrimai, kurių metu ieškota planetinių ūkų kamuoliniuose spiečiuose, rodo du dalykus. Pirma – dauguma planetinių ūkų susiformuoja tik dvinarėse žvaigždžių sistemose; antra – jie atsiranda tik tada, kai sistemos masė šiek tiek viršija Saulės masę. Taigi atrodo, kad mūsų Saulė išorinių sluoksnių kaip ūko nenusimes. Gali tekti permąstyti ir perrašyti Saulės gyvenimo pabaigos prognozes, nors jos atrodė tvirtos keletą dešimtmečių.

***

Šią naujieną greičiausiai jau skaitėte kur nors kitur, tad čia tik pasikartosiu: Kepleris (vėl) atrado „Žemės seserį“. Ir ne vieną, o iškart dvi. Žinoma, visa žiniasklaida pateikė šitai kaip ypatingą sensaciją. Bet jokios sensacijos čia nėra – priešingai, būtų labai keista jei karts nuo karto nerastume į Žemę panašių planetų. Taip, šitos planetos yra artimiausios Žemei iš visų atrastų. Bet kol kas neturime jokių žinių apie jų cheminę sudėtį, netgi masė nėra žinoma labai tiksliai. Visai gali paaiškėti, kad jos yra vandeninės (kaip Neptūnas) ar uždengtos deginančia atmosfera (kaip Venera). Taigi atradimas yra įdomus, bet iš kokybinės pusės – nieko revoliucingo.

Jei visgi norite susidaryti geresnį įspūdį, kaip atrodo naujųjų „Žemės seserų“ sistemos, štai jums įvairių diagramų ir animacijų rinkinys.

***

Savaitės paveiksliuku parinkau Arklio galvos ūko infraraudoną vaizdą, nufotografuotą 23-ojo Hablo teleskopo gimtadienio proga. Šis ūkas – gerai žinomas vaizdas, mėgstamas ir astronomų mėgėjų. Jis yra Oriono molekuliniame debesyje, sąlyginai arti Žemės, gerai matomas net ir pro nedidelius teleskopus. Tiesa, regimųjų spindulių diapazone ūkas yra nepermatomas. O štai infraraudonas vaizdas atskleidžia sudėtingas struktūras jo viduje, susidariusias dėl jaunų žvaigždžių spinduliuotės slėgio ir įvairių didelio masto srautų.

***

Prieš du milijonus metų netoli Žemės sprogo supernova. Jos žybsnis buvo toks galingas, kad pažeidė planetos ozono sluoksnį ir sukėlė daugybės gyvybės formų išnykimą. Ir paliko pėdsakus fosilijose. Dar 2004-aisiais metais Ramiojo vandenyno dugne aptikta geležies-60, izotopo, negalinčio susiformuoti Žemėje. Dabar nustatyta, kad 2 milijonų metų senumo bakterijų fosilijose taip pat yra šio geležies izotopo, taigi visai tikėtina, jog supernovos žybsnis į Žemę atnešė ir medžiagos, ne tik energingos spinduliuotės.

***

Naujasis, tik šiemet oficialiai atidarytas, teleskopas ALMA jau džiugina astronomus. Štai dabar per vos keletą valandų trukusius stebėjimus nufotografavo daugiau nei šimtą labai tolimų sparčiai žvaigždes formuojančių galaktikų. Šios galaktikos buvo žinomos jau seniau, bet ALMA darytos nuotraukos yra gerokai detalesnės ir leis ištirti galaktikų savybes. Anksčiau panašiai raiškai pasiekti būtų reikėję dangaus lopinėlį stebėti keletą mėnesių arba metų.

Viena tokia sparčiai žvaigždes formuojanti galaktika, tik rasta Heršelio teleskopo archyvuose, yra HFLS3. Ji įdomi tuo, kad yra stebima tokia, kokia buvo praėjus vos 880 mln. metų po Didžiojo sprogimo, bet žvaigždžių per metus suformuoja net 2000 Saulės masių – panašiai tiek formuoja ryškiausi žvaigždėdaros pliūpsniai gerokai velyvesnėse (2-3 mlrd. metų po Didžiojo sprogimo stebimose) galaktikose. Nustatymas, kiek dažni tokie anktyvi pliūpsniai ir kas juos sukelia, gali reikšmingai pakeisti visą supratimą apie galaktikų evoliuciją.

***

Blazarai yra vienas iš aktyvių galaktikų tipų; jie spinduliuoja ne tik ryškiai, bet ir aukštos energijos fotonais – labai daug rentgeno ir gama spindulių. Manoma, kad iš jų juodųjų skylių besiveržiančios čiurkšlės nukreiptos tiesiai į mus, taigi matome būtent tą struktūros dalį. Dabar atrastas blazaras, kurio spinduliuotės savybių kol kas nepavyksta paaiškinti. Jis yra labai toli, tačiau taip toli esantis objektas turėtų arba spinduliuoti dar daugiau gama spindulių, nei kiti blazarai (o tokį spektrą paaiškinti žinomais fizikiniais procesais labai sudėtinga), arba tie gama spinduliai pakeliui mūsų link sugeriami silpniau, nei paprastai manoma. Jei teisingas antrasis variantas, vadinasi foninė tarpgalaktinė spinduliuotė, susidedanti iš galaktikų išspinduliuotos šviesos, yra ne tokia ryški ir ne taip stipriai sąveikauja su aukštos energijos fotonais, kaip manyta anksčiau.

***

Dar vienas paaiškinimo reikalaujantis naujas reiškinys – gama spindulių žybsnis, švytėjęs beveik 7 valandas. Anksčiau buvo žinomi du žybsnių tipai – trumpieji, trunkantys keletą sekundžių, ir ilgieji, švytintys keletą minučių. Naujasis radinys už artimiausią konkurentą ilgesnis beveik dešimt kartų, taigi beveik neabejotinai turės būti priskirtas naujai klasei. Manoma, kad tokie ultra-ilgi žybsniai gali kilti sprogstant žvaigždėms, kurių masė šimtus kartų viršija Saulės masę, bet kol kas tai nėra galutinai aišku.

***

Pranešta, kad CDMS (Cryogenic Dark Matter Search) eksperimento kasykloje Minesotoje duomenyse aptiktas tamsiosios materijos dalelių wimp‘ų pėdsakas. Nors tai ne pirmas kartas, kai panašūs pėdsakai aptinkami, šįkart statistinis reikšmingumas siekia tris sigmas, taigi pasiekta fazė „čia kažkas turbūt yra“.

***

Ar žinojote, kad Žemė yra egzotiškiausia vieta Visatoje? Ne? Jei egzotiškumą apibrėžiame pagal cheminių elementų įvairovę, tuomet taip, Žemėje egzotikos žinoma daugiau, nei bet kur kitur. Nors kosmose aptinkami cheminiai junginiai, kurie Žemėje natūraliai nesusidaro, cheminių elementų paletė, prieinama Žemėje (91 natūraliai aptinkamas elementas), kosmose niekuo nepasipildo.

***

Šiaip įdomu: kas atsitinka, kai mikrogravitacijos sąlygomis bandai išgręžti šlapią skudurą? Atsakymas – šiame video siužete:

[tentblogger-youtube o8TssbmY-GM]

***

Balandžio 17-ą dieną į kosmosą pakilo raketa „Antares“. Kuo ji ypatinga? Ogi tuo, kad tai žymi antros kompanijos – „Orbital Sciences“ – atėjimą į kosminių skrydžių rinką. Iki šiol šią nišą pildė tik „SpaceX“ su savo raketa „Falcon“, bet dabar prasideda tikra konkurencija. O kur konkurencija, ten ir kainų kritimas bei kokybės didėjimas, taigi galime tikėtis naujų, privačiu kapitalu finansuojamų, kosminių lenktynių.

***

Štai tiek naujienų pririnkau šiam kartui. Kiek mažiau, nei įprastai, bet bent jau skaityti gal neprailgo.

Laiqualasse