Kąsnelis Visatos LXIV: pavasariniai kometavimai

Vos savaitė praėjo po Velykų, o jau žiūrėk ir pavasaris taikosi prasidėti. Atrodo, lietuviams žiema jau nusibodo, tai tokie pokyčiai turėtų būti į gerą. Kalbant apie gerus dalykus, Visatoje jų šią savaitę irgi buvo. Astronomai ir toliau plečia mūsų pažinimo ribas, o su naujausiais išplėtimais susipažinti galite po kirpsniuku.

***

Pradėkime nuo kitos apžvalgos – svarbiausių savaitės kosminių nuotraukų. Pirma nuotrauka ten ne nuotrauka, o diagrama, rodanti dabartines temperatūros anomalijas pasaulyje; taigi nors Europa ir Šiaurės Amerika šąla, Grenlandija tirpsta, o Centrinė Azija ir Meksika pavasarėja daug sparčiau, nei paprastai. Kitose nuotraukose – PANSTARRS kometos skrydis pro Andromedos galaktiką, ugnikalniai Jupiterio palydove Ijo (Ijuje?), tolimiausia Ia tipo supernova, Marso audrų blaškomas Smalsiuko parašiutas, Magelano debesų panorama, protuberantai, supernovos SN 1987A radijo vaizdas ir Saturno palydovas tarp žiedų. Apie porą šių nuotraukų ir su jomis susijusių tyrimų dar papasakosiu plačiau.

Kometa PANSTARRS toliau keliauja dangumi ir šiuo metu skrieja pro Andromedą. Čia rasite nuotraukų ir diagramų, kur kometos ieškoti balandžio danguje.

Šiuo metu danguje matoma ir kita kometa – Lemmon. Ji blausesnė už PANSTARRS, bet vis dar turėtų būti įžvelgiama plika akimi, o per žiūronus – tikrai.

Toliau gražūs paveiksliukai – NASA Goddard‘o kosminių skrydžių centro kompiliacija, sudėta iš geriausių pernykščių Žemės vaizdų, užfiksuotų iš kosmoso.

***

Viena iš galimų tamsiąją materiją sudarančių dalelių savybių – tarpusavio sąveika. Nors tos dalelės su regimąja medžiaga sąveikauja tik gravitaciškai, tarpusavyje jos gali susidurti ir anihiliuotis, paskleisdamos gama spindulius. Nors susidūrimai nėra dažni, iš principo šį gama spindulių signalą turėtų būti įmanoma aptikti. Būtent tai nuo 2011-ųjų vidurio darė Tarptautinėje kosminėje stotyje įdiegtas Alfa magnetinis spektrometras (Alpha Magnetic Spectrometer, AMS). Šią savaitę paskelbti pirmieji rezultatai. Deja, jie galutinių atsakymų nepateikia, bet vis tiek yra įdomūs. Aptiktas pozitronų (elektronų antidalelių) kiekis, atitinkantis tamsiosios materijos anihiliacijų modelių prognozes ir ankstesnių tyrimų rezultatus, tačiau šių duomenų nepakanka, kad būtų galima tvirtai pasakyti, ar pozitronai atsiranda būtent tamsiosios materijos dalelių susidūrimų metu. Pozitronus skleisti gali ir supernovų liekanos, pulsarai bei kiti šaltiniai. Visgi tikimasi, kad pridėjus dar keleto mėnesių stebėjimų duomenis, jau galėsime atskirti pozitronų šaltinius.

***

Kaip toli nuo Žemės Mėnulis? O Marsas? Atsakymą galite rasti šioje vizualizacijoje.

Kad ir kaip Marsas toli, į jį iš Žemės karts nuo karto skrenda kosminiai aparatai. Vienas toks, MAVEN, išskris šių metų pabaigoje, o Marsą pasieks kitąmet rugsėjį. MAVEN misija – ištirti Marso atmosferą. Ir ne tik tokią, kokia ji yra dabar, bet ir nustatyti, kokia ji buvo praeityje. MAVEN nustatys, kaip sparčiai Saulės vėjas nupučia Marso atmosferą į kosmosą bei kuriose vietose atmosferą saugo magnetosferos likučiai. Tai leis išsiaiškinti, kokios sąlygos Marse galėjo būti prieš milijardus metų ir kodėl Raudonoji planeta prarado atmosferą ir paviršinį vandenį.

***

Kita misija, kurią NASA jau rimtai planuoja ir kuriai tikimasi rasti 100 milijonų dolerių kitų metų biudžete, yra asteroido pargabenimas į Žemę. Ir ne bet kokio, o net septynių metrų skersmens ir 500 tonų svorio akmens luito. Toks asteroidas Žemei pavojaus nekeltų – Čeliabinske sprogęs meteoras buvo 17 metrų skersmens – tačiau jį ištyrę turėtume sužinoti labai daug apie asteroidų kilmę ir sandarą.

***

Jupiterio palydove Europoje rasta vandenilio peroksido. Stipriai oksiduojantys junginiai, tarp kurių yra ir peroksidas, greičiausiai buvo nepamainomi energijos šaltiniai ankstyvojoje Žemėje formuojantis sudėtingoms sistemoms ir gyvybei. Taigi jei peroksidas gali patekti nuo Europos paviršiaus į poledinį vandenyną, ten taip pat gali teikti energijos besiformuojančiai (ar jau egzistuojančiai) gyvybei.

Kitas Jupiterio palydovas, Ijo, yra vulkaniškai aktyviausias kūnas Saulės sistemoje. Nauja 400 ugnikalnių padėčių statistinė analizė rodo, kad Ijo yra kaitinamas paviršiniuose uolienų sluoksniuose, tačiau po palydovo pluta greičiausiai slypi magmos okeanas, todėl ugnikalniai veržiasi ne visai ten, kur prognozuoja tokio okeano neįskaičiuojantys modeliai.

***

Kai koks nors objektas priartėja pernelyg arti juodosios skylės, jis yra suardomas potvyninių jėgų. Žinomas ne vienas atvejis, kai supermasyvios juodosios skylės suardo pro šalį lekiančias žvaigždes. Tačiau dabar pirmą kartą užfiksuota, kaip juodosios skylės maistu tapo mažesnis už žvaigždę objektas. Visiškai neaktyvioje galaktikoje NGC 4845 aptiktas rentgeno spindulių žybsnis, kurio parametrai rodo, jog galaktikos centrinė juodoji skylė (masė lygi 300 tūkstančių Saulės masių – nedaug supermasyvių juodųjų skylių standartais) ryja 14-30 Jupiterio masių objektą. Nesvarbu, ar tas objektas yra didelė planeta, ar jau rudoji nykštukė, jis mažesnis už žvaigždę.

***

Mažojo Magelano debesies detalė. ©NASA, naudojant Chandra, Spitzer ir Hablo teleskopų duomenis
Mažojo Magelano debesies detalė. ©NASA, naudojant Chandra, Spitzer ir Hablo teleskopų duomenis

Savaitės paveiksliukas – naujas plačiaruožis Mažojo Magelano debesies vaizdas, sujungtas iš trijų Didžiųjų observatorijų nuotraukų. Didžiosiomis observatorijomis vadinami keturi pagrindiniai NASA kosminiai teleskopai – Spitzer (infraraudonųjų spindulių), Hablas (regimųjų), Chandra (rentgeno) ir Fermi (gama). Pirmųjų trijų teleskopų duomenys panaudoti sukuriant šį atvaizdą, kuriame matome žvaigždes formuojantį ir tų pačių jaunų žvaigždžių vėjų ardomą molekulinį debesį.

***

Dauguma didelių galaktikų yra spiralinės. Tačiau kol kas vis dar nėra išsiaiškinta, kaip susiformuoja jų spiralinės vijos. Dalis mokslininkų mano, kad jos yra atsitiktiniai trumpalaikiai dariniai (trumpalaikiai šiuo atveju reiškia išnykstantys per keletą šimtų milijonų metų), o kiti – kad jos išlieka visą galaktikos gyvenimą, kol tik egzistuoja diskas. Naujas labai aukštos raiškos skaitmeninis modelis, atrodo, labiau paremia antrosios stovyklos teiginius. Aiškėja, kad žvaigždes į spiralines vija sugina molekuliniai debesys, sukeliantys perturbacijas gravitaciniame lauke, o vėliau, net debesims ir pranykus, vijos išlieka milijardus metų.

***

Aptikta tolimiausia Ia tipo supernova. Hablo teleskopu užfiksuotas sprogimas galaktikoje, nuo kurios iki mūsų šviesa keliavo 10 milijardų metų. Turint omeny, kad šiomis supernovomis matuojami atstumai Visatoje, tai yra labai reikšmingas atradimas; juo ne tik papildomos kosminės kopėčios, bet ir atsiveria galimybė geriau suprasti, ar yra skirtumų tarp šiandieninių ir labai senų Ia tipo supernovų, bei tiksliau tas kopėčias sukalibruoti.

***

Kai Visatai buvo tik keli šimtai milijonų metų, didžioji joje esančių dujų dalis buvo neutralios. Tačiau vėliau kažkaip šios dujos pavirto jonizuota plazma. Kaip – kol kas neaišku; pagrindinis šio proceso, vadinamo rejonizacija, modelis teigia, kad masyvios jaunos žvaigždės pirmosiose galaktikose spinduliavo tiek daug ultravioletinių spindulių, kad jonizavo didžiulius tūrius aplink tas galaktikas. Vėliau jonizuoti burbulai persidengė ir Visatos dujos tapo plazma. Tačiau iš šiandieninių galaktikų į aplinkinę erdvę pabėga tik labai maža dalis ultravioletinių spindulių – per mažai, kad užtektų paaiškinti rejonizacijai. Bet ankstyvosios galaktikos galėjo būti kitokios. Detalūs vadinamųjų „žirninių“ galaktikų stebėjimai rodo, kad ankstyvosios galaktikos greičiausiai tikrai sugerdavo mažiau ultravioletinių spindulių. „Žirninės“ galaktikos sandara panašios į ankstyvąsias, o jas stebėdami astronomai nustatė, kad nemaža dalis energingos jaunų žvaigždžių spinduliuotės nėra sugeriama pačioje galaktikoje, bet ištrūksta į tarpgalaktinę erdvę.

***

Kokio dydžio yra galaktikos? Aišku, labai didelės. Bet taip pat ir labai skirtingos; mažiausiųjų nykštukinių galaktikų skersmenys vos siekia kiloparseką, didžiausių elipsinių viršija šimtą kiloparsekų. Štai čia rasite 25 galaktikų (tame tarpe ir Paukščių Tako) dydžių palyginimą. Visi atvaizdai, išskyrus mūsų Galaktikos, yra tikros nuotraukos, darytos NASA arba ESA teleskopais.

***

Nors NASA biudžetas smarkiai apkarpytas, o mokslo populiarinimo programų finansavimas išvis sustabdytos, tai nereiškia, kad NASA mokslininkai visai nustojo bendrauti su plačiąja visuomene. Jie gavo pakankamai paramos iš tos pačios visuomenės, kad nupirktų pusės minutės trukmės reklaminę skiltį kino teatruose prieš netrukus pasirodysiantį filmą „Star Trek: Into Darkness“. Dabar tikimasi gauti pinigų, kad NASA reklaminis siužetas būtų rodomas bent viename kino teatre kiekvienoje JAV valstijoje. Nors mūsų tai tiesiogiai neliečia, bet prisidėti galite ir jūs. Ech, kad pas mus kino teatruose prieš filmus rodytų, pavyzdžiui, „Lituanica-SAT“ reklamą…

***

Na va, atrodo aprašiau visas naujienas, kurias norėjau. Šįkart nieko neėmiau iš space.com, nes ir Universe Today buvo labai daug visokių įdomybių, bet gal labai dėl to nepyksite :)

Laiqualasse

6 comments

    1. Na taip, ne į Žemę, o į orbitą aplink Mėnulį. Pataisysiu.

      Apie Planką nesugalvoju, ką daugiau parašyti, nei rašiau prieš porą savaičių, tik paskelbus duomenis.

            1. Ai, straipsnį tai aš mačiau ir net komentarus permečiau akimis. Bet neradau laiko detaliau panagrinėti (o NewSci atitinkamo irgi dar neskaičiau).

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *