Praeitas įrašas apie Galaktikos dydį susilaukė nemenko susidomėjimo, tai nusprendžiau pratęsti kelionę iki didžiausių dalykų Visatoje. Ir vėl viską talpinsiu į Lietuvą, o nebetilpdamas kažkiek sumažinsiu mastelį.

Praeitą kartą užbaigėme, sutalpinę Galaktiką į Lietuvą: centras ir supermasyvi juodoji skylė kažkur Kaišiadoryse, Saulė – Vingio parke Vilniuje, o štai artimiausia kita didelė galaktika, Andromeda, guli prie Niufaundlendo krantų. Tuo tarpu ryškios palydovinės galaktikos – Magelano debesys – nuo Galaktikos centro nutolusios per 300-360 kilometrų, o skersmenys siekia 30 (Didžiojo) ir 15 (Mažojo) kilometrų. Taigi šias galaktikas rastume ten, kur Ventspilis ir Talsai Latvijoje.

Dabar sumažinkime viską dar 20 kartų, taigi mastelis tampa 1:10^17. Andromedos galaktika nuo Paukščių Tako nutolusi per 240 kilometrų; jei Paukščių Taką paliekame Kaišiadoryse, Andromedą rastume Klaipėdoje, o Magelano debesis – Rumšiškėse ir Pravieniškėse. Paukščių Tako palydovinių galaktikų sistema tęsiasi beveik 130 kilometrų nuo Kaišiadorių, taigi iki Kelmės, Pasvalio, Ignalinos, Lydos ir Gardino, o Andromedos palydovai dengia kitą pusę Lietuvos. Visos Vietinės galaktikų grupės masės centras yra apytikriai pusiaukelėje tarp Kaišiadorių ir Klaipėdos, kažkur ties Kelme. Grupės spindulys siekia apie penkis šimtus kilometrų, taigi tolimiausius jos narius rasime Oršoje, Varšuvoje, Taline ir Kalmare. Akivaizdu, kad reikia vėl keisti mastelį.

Dar dešimt kartų sumažinus vaizdą, Vietinė grupė sutelpa Kelmės apylinkėse, tarp Šiaulių ir Jurbarko; Paukščių Taką rasime Tytuvėnuose, Andromedą – Kražiuose. Du didžiausi netolimi galaktikų spiečiai – Skalikų (M94) ir Mergelės – yra atitinkamai už 120 ir 500 kilometrų, maždaug Ukmergėje ir Liubline (beje, pastebėsiu, kad kryptys šiuose palyginimuose greičiausiai yra labai netikslios). Šie spiečiai, Vietine grupė ir dar kelios dešimtys spiečių sudaro Vietinį, arba Mergelės, superspiečių, kurio spindulys yra maždaug toks, kaip atstumas iki Mergelės spiečiaus. Taigi Kalmaras, Helsinkis ir Vitebskas žymi superspiečiaus ribas.

Struktūrų, didesnių už superspiečius, Visatoje kaip ir nėra. Aišku, superspiečiai būna įvairių dydžių. Laikrodžio superspiečius už Mergelės superspiečių didesnis net penkis kartus. Tačiau bendrai paėmus didžiausios struktūros Visatoje yra būtent tokio mastelio. Už jas didesnis atskaitos taškas yra tik visa regimoji Visata. Jos spindulys (t.y. atstumas iki regimojo įvykių horizonto) Mergelės superspiečiaus dydį viršija 500 kartų, taigi šiuo masteliu regimoji Visata uždengtų visą Žemę, o kai kur ir persiklotų.

Kelionė iki tolimiausių Visatos kampelių ir didžiausių dydžių kaip ir baigta, taigi dabar galime pabandyti pasižiūrėti detaliau į objektus paskutinio nagrinėto mastelio Visatoje. Mastelis yra 1:10^18, arba vieną parseką atitinka trys centimetrai. Saulė nuo Galaktikos centro nutolusi per aštuonis kiloparsekus arba 240 metrų. Saulę ir artimiausią žvaigždę skiria 1,3 parseko, taigi keturi centimetrai. Saulės sistemos ribą buvau nubrėžęs ties 120 astronominių vienetų, arba 0,6 miliparseko, taigi gauname 18 mikrometrų. Saulės sistema yra mažesnė, nei žmogaus plauko storis. Bet keliaujame dar giliau: Žemę nuo Saulės skiria 145 nanometrai, Žemę ir Mėnulį – 0,4 nanometro arba 4 angstromai. Angstromais matuojami atomų dydžiai, taigi atstumas tarp Žemės ir Mėnulio yra palyginamas su atstumu tarp protono ir elektrono atome (nors elektronus laikyti orbitose skrajojančiomis dalelėmis ir nėra teisinga). Na o Žemės pusiaujo ilgis, kuris, kaip matėme, apytikriai atitinka regimosios Visatos dydį, sumažėja iki 0,4 angstromų. Štai ratas ir užsidaro: jei Visatą sumažiname tiek, kad ją galėtume „iškloti“ ant Žemės paviršiaus, tai pati Žemė sumažėja iki atomo dydžio. Toks palyginimas stebinti neturėtų – kaip esu minėjęs, mes gyvename per vidurį, taigi santykis tarp didžiausių ir žmogiškųjų dydžių turi būti panašus į santykį tarp žmogiškųjų ir mažiausių.

Šiuo pastebėjimu ir užbaigsiu bandymus sutalpinti Visatą į Lietuvą. Nebent kada nors nepatingėsiu nupiešti žemėlapį palyginimui :)

Laiqualasse