Praeitų metų pabaigoje per žiniasklaidą ir feisbukus nuvilnijo bangelė diskusijų apie abitūros egzaminus. Prasidėjo viskas, atrodo, nuo VGTU rektoriaus ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos pasiūlymo matematikos egzaminą padaryti privalomą. Tada įvyko diskusija apie įvairius šito pareiškimo aspektus, kuri žiniasklaidon išlindo apiantraščiuota Donskio teiginiu, kad privalomas matematikos egzaminas dvelkia sovietmečiu. Komentarų feisbuke mačiau ir daugiau, bet dabar nuorodų nerandu. Norėjau kažką apie tai parašyti ir aš, bet, kaip visada, kol prisiruošiau, praėjo jau daugiau nei du mėnesiai. Bet geriau vėliau, nei niekad, ar ne?

O mano nuomonė yra tokia: matematikos privalomas egzaminas abiturientams tikrai nereikalingas.

„Bet tai kaip čia dabar, Laikva, tu gi pats tiksliukas, o sakai, kad matematikos nereikia?!“ paklausite jūs.

Atsakysiu: vidutiniam statistiniam žmogui tikrai nereikia mokėti diferencijavimo ir integravimo. Net ir kvadratinę lygtį išspręsti mokėti nebūtina. Taigi matematikos egzaminas neturi būti privalomas.

Ar tai reiškia, kad visiškai pakanka vieno lietuvių kalbos privalomo egzamino, o kitus tegu renkasi savo nuožiūra? O gal net ir to nereikia, tegu, jei nori, spykina ingliškai oder doičiškai ir nesiparina dėl tos lietuwioo kalbos?

Ne, manau, kad lietuvių kalbos egzaminas privalomas turi būti. Gal kaip nors reikėtų keisti jo turinį – detalių nežinau, pats egzaminą laikiau seniai, taigi šito tikrai nekomentuosiu. Bet turėtų būti dar vienas privalomas egzaminas.

Koks? Kaip jau rašiau, ne matematikos. Taip pat ir ne fizikos, nes elektromagnetinio spektro ruožų pavadinimai ar kietojo kūno dinamikos lygtys vidutiniam statistiniam žmogui taip pat nereikalingi. Dėl panašių priežasčių nereikia ir chemijos egzamino. Ir istorijos nereikia privalomai laikyti. Ir anglų ar kitos užsienio kalbos. Anei sociologijos, anei ekonomikos, anei dar kokio kitokio dalyko.

Bet. Taip, yra ir „bet“. Mokyklą baigęs žmogus turėtų suprasti, kaip veikia loterijos ir kad nuolat pirkdamas jų bilietus pinigų neuždirbsi; ir skirti milijoną nuo milijardo, kad truputį gaudytųsi žiniasklaidos pranešimuose apie didelius pinigus. Taip pat jis turėtų suprasti, kad verdantis vanduo yra karštas, o amžinieji varikliai – neįmanomi. Neprošal būtų ir šį tą suvokti ekonomikoje, suprasti mokesčių paskirtį ir šiaip iš kur pinigai valstybėje atsiranda. Skirti Kovo 11-ą nuo Vasario 16-osios. Apytikriai žinoti, kada gyveno Mindaugas ir kada – Basanavičius, kad „Klausimėlyje“ nesipuikuotų. Ir chemijos bei biologijos, užsienio kalbų bei geografijos – turbūt nėra mokykloje mokomo dalyko, kurio kažkokių trupinėlių gyvenime nereikėtų visiems.

Va šitai ir reikėtų patikrinti. Tai galima pavadinti „pasaulio pažinimu“ (nepainioti su pradinės mokyklos gamtos mokslų pamokų užuomazga) arba „sveiku protu“ – skirtumas nedidelis. Bet tokio egzamino, manau, reikia būtinai.

Pasakyti, žinoma, labai lengva, o įgyvendinti sudėtinga. Bent viena problema, kurią tokia idėja turėtų įveikti (jei ji išvis pasirodytų naudinga, ne rožinė svajuko dramblionė), yra neatitikimas tarp egzamino turinio ir dėstomo dalyko. Nes jau ko ko, bet „bendro pasaulio pažinimo“ pamokų vėliau, nei pradinėje mokykloje, nesiūlyčiau daryti. Pamokose turi būti mokoma daug detaliau, nei šitie bendri dalykai; tiesiog bent truputį išsinešti turėtų kiekvienas moksleivis, o ne tik tie, kurie laikys konkretų egzaminą. Kokių gali būti kitų problemų – nežinau; kai kurių greičiausiai nesugebu net įsivaizduoti. Dėl to visą šitą tekstą rašau čia, o ne peticijoje lempų gamybos (t.y. Švietimo ir mokslo) ministerijai.

Galbūt šios mano mintys pasirodys visiškai akivaizdžios. Gal – tokios kvailos, kad net nėra ką atsakyti. Bet tokio požiūrio nepastebėjau visuose matytuose komentaruose, taigi nusprendžiau pasidalinti.

Laiqualasse

P.S. Vienas iš pramonininkų argumentų dėl privalomo matematikos egzamino vertingumo – abiturientų lankstumas ir galimybė ateityje persikvalifikuoti į tiksliųjų mokslų specialybes, jei kils noras. Man šitas argumentas atrodo ganėtinai prastas; pramonininkai aiškiai nesupranta (neatsimena?), kad moksleiviai privalomus dalykus mokosi tiek, kiek reikia atsiskaitymui, o paskui viską sėkmingai pamiršta per kelias dienas (geriausiu atveju – mėnesius). Taigi net ir kaip nors išlaikęs matematikos egzaminą būsimasis sociologas, po keleto metų nusprendęs tapti inžinieriumi, matematikos vis tiek turės mokytis iš naujo.