Kąsnelis Visatos LXIII: Velykos

Sveiki sulaukę šventų Kalėdų… ta prasme Velykų! Nors oras visai ne pavasariškas, bet margučių ridenti tai neturėtų sutrukdyti. Taip pat nesutrukdys ir perskaityti apie astronomines naujienas, tad žiūrėkite po kirpsniuku, o ten rasite Donelaitį Merkurijuje, audrą Veneroje ir kitokių įdomybių.

***

Velykas kasmet švenčiame vis kitą sekmadienį, bet visada tarp kovo 22-os ir balandžio 25-os dienos. Kodėl? Ogi todėl, kad ketvirtajame amžiuje Velykų data buvo apibrėžta kaip „pirmas sekmadienis po pirmos Mėnulio pilnaties po pavasario lygiadienio“. Kadangi Mėnulio fazės ir metų laikai sutampa netiksliai, data irgi kinta.

***

Kometa PANSTARRS netrukus praskris pro Andromedos galaktiką. Aišku, ne iš tikro, o tik toks vaizdas danguje susidarys, bet gali būti gražu. Balandžio pirmomis dienomis, jei vakare bus giedra, per žiūronus gali pavykti pamatyti neeilinį vaizdą.

***

Merkurijaus krateriai jau kurį laiką vadinami įvairių rašytojų vardais. Pernai rašiau apie kraterį, pakrikštytą Tolkinu, o praeitą savaitę patvirtinus devynių naujų kraterių vardus, nuo šiol Merkurijuje gyvena ir Donelaitis. Kažkuo primena Bredberio kūrinius apie mirusių rašytojų dvasias, gyvenančias kitose planetose; tik ten, berods, Marse ir Mėnulyje gyveno, o ne Merkurijuje.

Kita žinia, susijusi su artimiausia Saulei planeta: pernai Maroke nukritęs meteoritas gali būti Merkurijaus gabaliukas. Bent jau taip teigia mokslininkai, atlikę cheminę meteorito NWA 7325 analizę. Meteoritas nepanašus į jokį ankstesnį radinį Žemėje ir beveik neabejotinai nėra kilęs nei iš Marso, nei iš Vestos, o greičiausiai ir ne iš jokio kito asteroido. Tačiau meteorite mažai geležies, jo magnetinis laukas neįprastai silpnas, o nustatytas amžius siekia daugiau nei keturis milijardus metų. Šie duomenys leidžia spėti, kad meteoritas galėjo būti išmuštas iš Merkurijaus.

***

Vienas iš dviejų pagrindinių meteoritų tipų Saulės sistemoje yra chondritiniai meteoritai, sudaryti iš chondrulių – dulkių gumulų, kurie kažkada buvo įkaitinti iki keleto tūkstančių laipsnių temperatūros, o paskui atvėso per keletą valandų. Turint omeny, kad jie susiformavo labai toli nuo Saulės, astronomams ilgą laiką nepavyko paaiškinti, kaip jie galėjo įkaisti iki tokių aukštų temperatūrų. Dabar pasiūlytas paaiškinimas, besiremiantis magnetinio lauko nestabilumais. Dujoms sukantis protoplanetiniame diske, magnetinis laukas kartais „susiraukšlėdavo“ ir sukeldavo elektros sroves. Šios iškrovos, kaip žaibai, įkaitindavo aplinkines dujas ir dulkes, o vėliau įkaitusios sritys atvėsdavo ir ten susiformuodavo mažyčiai dulkėto stiklo rutuliukai – chondrulės. Kol kas tai tėra tik hipotezė, bet naujasis teleskopas ALMA leis ją patikrinti stebint jaunų žvaigždžių aplinkas.

***

Virš pietinio Veneros ašigalio sukasi niekad nesibaigiantis ciklonas. Nors jo dalys nyksta ir formuojasi vis iš naujo, didelė struktūra išlieka, nežymiai judėdama tai šen, tai ten, metų metus. Nuo 2006-ųjų metų besitęsiantys stebėjimai atskleidė, kad ciklonas turi du didelius centrus skirtingame aukštyje, bet šie centrai nėra tiksliai vienas virš kito. Toks išsidėstymas gana keistas ir kol kas nepaaiškintas.

***

Smalsiukas Marsą tyrinėja kiek ilgiau nei pusmetį. Per tą laiką padarytas ne vienas svarbus atradimas, o čia apžvelgiami septyni: nusileidimas, radiacija Marso paviršiuje, vandens ir gyvybei tinkamos aplinkos atradimai, Marso grunto gręžinys, visuomenės sudominimas ir paspirtis NASAi, ypač planetų tyrimų skilčiai, kovojant dėl biudžeto išlaikymo.

Kalifornijos technologijų universitetas (Caltech) surengė konkursą, kuriame universitetų studentams iš viso pasaulio davė užduotį parengti misijos į Marso palydovus Fobą ir Deimą planą. NASA jau senokai planuoja tokias astronautų misijas, nes iš šių akmenukų grįžti gerokai lengviau, nei iš Marso, o įdomių tyrimų atlikti galima ir juose. Šis konkursas turėtų paskatinti inovacijas, kurios galbūt padės NASAi užbaigti realių misijų planus.

***

Zondas „Dawn“, šiuo metu keliaujantis asteroido Cereros link, anksčiau tyrinėjo Vestą. Jis atrado keletą keistenybių; čia galite susipažinti su penkiomis iš jų: sąlyginai jaunu paviršiumi, paviršiaus išsitampymu, planetas primenančia sandara, vandeningais mineralais ir dideliu skirtumu tarp šiaurinio ir pietinio pusrutulių paviršiaus.

***

Saulės sistemos planetos susiformavo iš protoplanetinio disko, kuriame buvo dujų, dulkių ir įvairių mineralų. Atrodo, kad Saturno žiedai ir kai kurie palydovai susideda iš tokių pačių, keturių milijardų metų amžiaus, komponentų, taigi detalesni jų tyrimai padės sužinoti daug daugiau apie visos Saulės sistemos jaunystę.

***

HH 110, dujų čiurkšlė, sklindanti iš jaunos žvaigždės nuotraukos apačioje dešinėje. ©NASA, ESA, the Hubble Heritage team (STScI/AURA)
HH 110, dujų čiurkšlė, sklindanti iš jaunos žvaigždės nuotraukos apačioje dešinėje. ©NASA, ESA, the Hubble Heritage team (STScI/AURA)

Savaitės nuotrauka – Herbigo-Haro objektas. Taip vadinamos dujų čiurkšlės, išmestos iš jaunų žvaigždžių. Magnetiniai laukai, susisukę protoplanetiniame diske, smarkiai įgreitina dujas ir išmeta jas statmenai disko plokštumai. Čiurkšlės lekia taip greitai, kad per keletą metų galima pamatyti, kaip kinta jų struktūra.

***

Padrikieji spiečiai yra žvaigždžių telkiniai, išsiskirstantys per keletą šimtų milijonų metų. Taigi visi tokie spiečiai, kuriuos matome, yra gana jauni (palyginimui Saulės amžius siekia beveik penkis milijardus metų). Padrikasis spiečius NGC 2547 yra dar jaunesnis – vos 25-30 milijonų metų amžiaus. Amžių nustatyti padėjo naujos nuotraukos, darytos Europos pietinės observatorijos teleskopais. Visgi net ir šiame spiečiuje matome keletą raudonųjų milžinių – jau nugyvenusių savo trumpus bei audringus gyvenimus masyvių žvaigždžių.

Kita naujiena apie žvaigždžių formavimąsi susijusi būtent su masyviomis žvaigždėmis. Nors dauguma žvaigždžių yra Saulės masės arba net mažesnės, kai kurios pasiekia žymiai didesnes mases. Kaip – nelabai aišku, nes masyvios žvaigždės stipriau spinduliuoja ir, užaugusios iki maždaug 8 Saulės masių, turėtų nustumti aplinkinę molekulinio debesies medžiagą ir toliau nebeaugti. Tačiau egzistuoja gausybė masyvesnių žvaigždžių. Dabar nustatyta, kad masyvios žvaigždės bent jau kartais formuojasi mažesnės masės žvaigždžių apsuptyje; mažesnių žvaigždžių vėjai sustumia debesies dujas į tankų rezervuarą, kuriame auganti žvaigždė nebegali jų išpūsti tolyn ir auga iki gerokai didesnės masės, negu užaugtų be šios pagalbos.

***

Žvaigždžių sprogimai būna novos ir supernovos. Novomis vadinami tokie sprogimai, kai žvaigždė išlieka, tiesiog kuriam laikui sužimba žymiai ryškiau, nei paprastai. Po supernovos sprogimo arba nelieka nieko, arba lieka kompaktiška liekana – juodoji skylė ar neutroninė žvaigždė. Dabar atrastas naujas sprogimų tipas, vadinamas supernovomis dėl išskiriamos energijos kiekio (nors ir šimtą kartų mažesnis, nei paprastų Ia tipo supernovų, jis vis tiek yra didžiulis, lyginant su novomis), tačiau paliekantis žvaigždę – šiuo atveju, baltąją nykštukę – tolesnei egzistencijai. Iax tipo supernovos yra maždaug trigubai retesnės, nei Ia tipo, ir aptinkamos tik spiralinėse galaktikose, taigi kyla jaunose žvaigždžių populiacijose. Manoma, kad jas sukelia helio degimas baltosios nykštukės kompanionėje dvinarėje sistemoje.

***

Hablo teleskopu atskleidžiamos artimos aktyvios galaktikos paslaptys. M77, nuo XVIII amžiaus žinomas objektas, yra skersinė spiralinė galaktika, nutolusi per 14 megaparsekų. Jau seniai žinoma apie aktyvią žvaigždėdarą jos diske, o iš naujų nuotraukų galime spręsti, kad galaktikos centre yra aktyviai medžiagą ryjanti 17 milijonų Saulės masių juodoji skylė. Jos spinduliuotė tokia intensyvi, kad M77 beveik galima laikyti kvazaru; jei tai tiesa, tuomet ši galaktika būtų pats artimiausias kvazaras, už dabartinį rekordininką Mrk231 artimesnė daugiau nei dešimčia kartų.

***

Žiūrintiems serialą „Game of Thrones“ arba skaičiusiems knygas, pagal kurias jis pastatytas, galbūt kilo klausimas, kaip gali būti, kad vasara ir žiema trunka dešimtis metų, kiekvieną kartą vis skirtingai, ir niekas iš anksto negali tiksliai pasakyti, kiek laiko jos truks. Į klausimą bando atsakyti ir astronomai, tačiau aiškaus atsakymo nepateikia. Egzistuoja mechanizmai, galintys pakeisti metų laikų ilgius planetoje, bet ne taip sparčiai. Pavyzdžiui, Marso metų laikų ilgiai kinta per milijonus metų; astronominiame kontekste tai yra labai spartus kitimas, bet palyginus su žmonių gyvenimais – neįmanomai lėtas. Kiek greičiau metų laikai gali kisti, jei Westeros‘o žemyną turinti planeta yra nestabilioje sistemoje, kur kitų planetų perturbacijos ją tampo kiekvienoje orbitoje vis kitaip. Bet tokios sistemos yra būtent nestabilios – ten turėtų būti dažni asteroidų smūgiai, o planeta nuo savo žvaigždės galėtų išvis būti išsviesta taip toli (arba priartėti taip arti), kad taptų netinkama gyvybei. Taigi atsakymo nėra. Tiesa, mano nuomone, planeta turbūt sukasi aplink dvinarę žvaigždę arba yra dujinės milžinės palydovas; abu šie variantai turbūt galėtų paaiškinti labai ilgas žiemas ir vasaras, jei ne neprognozuojamas jų trukmes.

***

Štai ir viskas šiam kartui. Dar kartą linksmų Velykų ir geros savaitės, o aš lauksiu komentarų :)

Laiqualasse

4 komentarai

    1. Patiko tas pasakymas, kodel turetume klausyti relgijos, kuri mums aiskino kad aplink zeme sukosi saule, ir pasaulis buvo sukurtas pries 5 tukstancius metu. Smagu ziureti inteliaktualiu zmoniu pokalbius. :)

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *