Kąsnelis Visatos LX: Pikti ateiviai

Štai jums – eilinė, jau šešiasdešimta, Visatos naujienų porcija. Kaip visada pateikiama geocentriškai – nuo Žemės ir Mėnulio, pro Saulę ir planetas, iki Visatos tolybių.

***

Nuo Čeliabinsko meteorito praėjo jau beveik mėnuo, o apie jį vis dar kalbama – gal čia koks nors žiniasklaidos rekordas? Šįkart pristatau jums pažintinį pasakojimą apie asteroidų smūgius, jų dažnį ir pavojų. Sunku patikėti, bet vos prieš 20 metų dauguma geologų netikėjo, kad asteroidai išvis kartais atsitrenkia į Žemę! Tačiau dabar jau suprantame, kad tokie smūgiai vyksta, o Čeliabinsko ar Tunguskos dydžio sprogimų sulaukiame vidutiniškai sykį per keletą šimtmečių. Labai didelių asteroidų smūgių, tokių, kaip dinozaurus išnaikinęs Čikskulubo meteoritas, ateityje turbūt galėsime išvengti, nes jų sukėlėjus aptinkame pakankamai anksti; bet mažesni smūgiai, kaip jau minėtas Čeliabinsko sprogimas, gali trinktelėti iš giedro dangaus, todėl turime nusiteikti, kad panašių įvykių retkarčiais bus.

Kalbant apie visokius kataklizmus, galima susipažinti su keletų būdų, kaip ateiviai galėtų sunaikinti Žemę. Antimedžiaga, juodosios skylės, lazeriai – toli gražu ne tai, ko dabar reikėtų bijoti ar bandyti apsisaugoti, bet pafantazuoti galima visada.

***

Šiuo metu vakarais danguje galima išvysti kometą PANSTARRS. Kur jos ieškoti, paaiškins šis gidas; skaityti nebūtina, užtenka pažiūrėti į diagramą.

***

Prie Mėnulio ašigalių yra kraterių, kurių dugnas skendi tamsoje. Visada. Kai kurių kraterių Saulė neapšvietė daugiau nei du milijardus metų. Bet NASA Mėnulio apžvalgos zondo radarai gali ištyrinėti ir šias tamsiasias vietas ir atskleisti jų paslaptis.

***

Šiuo metu Saulė yra pasiekusi 11 metų aktyvumo ciklo piką. Tik tas pikas yra gana menkas, lyginant su ankstesniuoju. Jis netgi mažesnis, nei buvo prognozuojama vos prieš penkerius metus, nors jau tada astronomai žinojo, kad jis turėtų būti mažesnis, nei paprastai. Bet gali būti, kad šis pikas dar mus nustebins: dabar manoma, jog jis susidės iš dviejų maksimumų, vienas kurių jau įvyko pernai rudenį, o kitas prasideda dabar.

***

Artimiausia Saulei planeta Merkurijus neseniai buvo daugelio astronomų ir astronomijos mėgėjų dėmesio centre, kai NASA zondas Messenger pradėjo siųsti įvairius įdomius duomenis. Dabar iš šių duomenų sudėtas pirmas visas merkurlapis. Anksčiau turėjome tik kiek daugiau nei pusės planetos paviršiaus nuotraukas, darytas zondu Mariner 10 1974-1975 metais.

***

Praeitą savaitę vienas iš dviejų Smalsiuko kompiuterių truputį sugedo, tad teko persijungti į saugos režimą. Šią savaitę kompiuteris buvo taisomas ir atrodo, kad po keleto dienų bus galima grįžti prie normalaus darbo. Tiesa, darbus dar kuriam laikui nutraukė Saulės audra, pasiekusi Marsą ketvirtadienį; siekiant išvengti galimų panašių problemų, Smalsiukas kuriam laikui buvo užmigdytas. Ir visa tai kaip tik tada, kai cheminės analizės prietaisai jau tuoj tuoj turėtų duoti grunto pavyzdžių tyrimų rezultatus…

Naujai atrastos kometos, kitąmet galinčios susidurti su Marsu, orbita šią savaitę buvo patikslinta. Nors susidūrimo tikimybė vis dar išlieka, ji yra mažesnė nei 1 iš 600. Tikimasi, kad artimiausiu metu šią galimybę bus galima visiškai atmesti.

Tuo tarpu Marso apžvalgos zondo (Mars Reconnaisance Orbiter, MRO) radaro duomenys padėjo aptikti Eliziejaus plynėse (Elysium Planitia) kažkada vykusio potvynio požymių. Šis potvynis prieš pusę milijardo metų išgraužė šimto kilometrų pločio griovį, tačiau vėliau griovį užpylė lava, tad šiandien jo iš paviršiaus nematyti. Bet radaru galima aptikti uolienų sandaros skirtumus, kurie ir leido nustatyti griovio ribas. Tai yra pirmas įrodymas, kad Marse buvo didelių tekančio vandens telkinių vėliau nei prieš du milijardus metų.

***

Jau senokai žinoma, kad po Jupiterio palydovo Europos ledu tyvuliuoja vandenynas. Nauji duomenys byloja, kad šis vandenynas susisiekia su palydovo paviršiumi. Keliose Europos paviršiaus vietose aptikta magnio sulfato; šis junginys greičiausiai susidaro sierai, patekusiai į Europą iš kito Jupiterio palydovo Ijo, reaguojant su magnio chloridu. Magnio chlorido – vandenyje tirpios druskos – egzistavimas Europos paviršiuje leidžia spėti, kad ten kartais teka vanduo, kuriam išgaravus druskų lieka. Beje, teoriškai palydovo paviršiuje turėtų būti ir kitokių druskų, bet jas aptikti žymiai sunkiau, taigi kol kas turime pasitenkinti vieno junginio stebėjimais.

***

Saturnas... ir ne tik. ©NASA/JPL-Caltech/Space Science Institute
Saturnas... ir ne tik. ©NASA/JPL-Caltech/Space Science Institute

Pirmasis iš dviejų šios savaitės paveiksliukų – tamsus Saturno diskas, apribotas šviesaus kraštelio. O kas tas mažas taškelis greta jo, viršutinėje nuotraukos dalyje? Ogi Venera, pagauta lendanti iš už didžiosios planetos disko priedangos. Kitas mažas taškelis yra tolima žvaigždė.

***

Keplerio teleskopas, jau ketverius metus ieškantis planetų prie kitų žvaigždžių, rado ne vieną įdomybę. Tai – ir planetos prie dvinarių žvaigždžių, ir gausios planetų šeimos, ir vos už Mėnulį didesnė planeta, ir beveik veidrodinio blizgesio dujinė milžinė, ir dvi planetos, kas šimtą dienų prasilenkiančios vos per pusantro milijono kilometrų. Kiekviena tokia sistema yra puikus būdas patikrinti planetų formavimosi ir evoliucijos modelius ir atsijoti vertus dėmesio nuo klaidingųjų.

Kita naujiena apie planetas susijusi su jų naikinimu. Tik jau ne hipotetiniais ateiviškais ginklais, o jaunų žvaigždžių žybsniais. Šios žvaigždės periodiškai nušvinta žymiai ryškiau, kai ima sparčiau ryti medžiagą iš aplinkinio protoplanetinio disko, o tokie žybsniai trunka apie šimtą metų. Dabar skaitmeniniais modeliais parodyta, kad dujinės milžinės į tokius žybsnius praktiškai nereaguoja. Anksčiau buvo manyta, kad žybsnio metu planetos gali pradėti migruoti artyn žvaigždės, būti prarytos arba kitaip suardytos, bet tokios hipotezės dabar atmestos.

***

Paukščių Tako žvaigždinį halą sudaro daug senų žvaigždžių. Labai senų – viena tokia, šiuo metu skriejanti ne per toliausiai nuo Saulės, anksčiau buvo laikoma maždaug 16 milijardų metų amžiaus. Jei jums tai atrodo keista, tai jūs tokie ne vieni: 16 milijardų metų yra gerokai daugiau, nei Visatos amžius (13,7 milijardo metų), taigi šios žvaigždės – vadinamos „Matuzalio žvaigžde“ pagal biblijinį ilgiausiai gyvenusį žmogų – egzistavimas kelė problemų. Bet nauji tyrimai paskatino perskaičiuoti žvaigždės amžių. Patikslinus atstumą iki jos, nustatyta, kad žvaigždei yra apie 14 su puse milijardo metų, o paklaida siekia dar 800 milijonų. Taigi dabar žvaigždės amžius jau sutampa su Visatos amžiumi, nors ir sunkiai.

***

Katės akies ūkas, arba NGC 6543. Montažas iš rentgeno ir regimųjų spindulių nuotraukų. ©X-ray: NASA/CXC/RIT/J.Kastner et al.; Optical: NASA/STScI
Katės akies ūkas, arba NGC 6543. Montažas iš rentgeno ir regimųjų spindulių nuotraukų. ©X-ray: NASA/CXC/RIT/J.Kastner et al.; Optical: NASA/STScI

Antrasis savaitės paveiksliukas ateina kartu su straipsniu apie tai, kuo svarbūs gražūs astronominiai vaizdai, kaip kad šis planetinis ūkas. Apie dešimtmetį vykdytas tyrimas, kuriuo siekta išsiaiškinti, kaip geriau pateikti astronominių stebėjimų informaciją plačiajai visuomenei, pradeda duoti rezultatų – keičiami paaiškinimai, o kartais ir patys vaizdai, informacija tampa lengviau suprantama ir išsamesnė.

***

Fermi burbulai, apie kuriuos esu rašęs, vis dar neduoda ramybės mokslininkams, ypač kai gerėja stebėjimai ir atrandamos įvairios įdomios detalės. UniverseToday pristato vieną modelį, paskelbtą daugiau nei prieš metus. Šiuo modeliu bandoma paaiškinti ne tik Fermi burbulus, bet ir hipergreitas žvaigždes Galaktikoje ir Galaktikos centro žvaigždžių spiečių savybes bei atsiradimą. Modelio esmė – teiginys, kad prieš 10 milijonų metų Galaktikos centre susijungė dvi supermasyvios juodosios skylės. Mažesnė juodoji skylė atlėkė kartu su seniai prarytos nykštukinės galaktikos liekana ir judėdama pro žvaigždžių bei dujų telkinius išsvaidė žvaigždes tolyn nuo centro, sukėlė žvaigždėdarą centrinėje Galaktikos dalyje bei išspinduliavo daug energijos, taip sukurdama Fermi burbulus. Modelis įdomus tuo, kad apjungia keletą, atrodytų, visai skirtingų stebėjimų rezultatų, bet iš kitos pusės reikalauja įvairių nepatvirtintų prielaidų, taigi jo patikimumas lieka neaiškus.

***

Dvinarių žvaigždžių stebėjimais patikslintas atstumas iki Didžiojo Magelano debesies – palydovinės Paukščių Tako galaktikos. Net keliose observatorijose buvo stebima užtemstanti dvinarė – sistema, kurioje viena žvaigždės kartais praskrenda priešais kitą, žiūrint iš Žemės, taigi sistemos šviesis reguliariai kinta. Labai detalūs kitimų stebėjimai leido apskaičiuoti abiejų žvaigždžių mases ir spindulius, o tada – ir jų absoliučius šviesius. Palyginę absoliučius ir regimuosius šviesius, mokslininkai nustatė ir atstumą iki sistemos, o kartu – ir iki visos galaktikos. Tai yra labai svarbus rezultatas, nes Didžiojo Magelano debesies žvaigždės, vadinamos Cefėjidėmis, naudojamos kalibruojant kosminių atstumų kopėčias.

***

Kitas kosminių kopėčių laiptelis – Ia tipo supernovos – įvyksta, kai baltosios nykštukės masė viršija kritinę ribą, siekiančią maždaug 1,4 Saulės masių. Kol kas nežinoma, ar nykštukės šią ribą pasiekia rydamos medžiagą iš Saulės tipo žvaigždės kompanionės, ar susijungdamos su kita baltąja nykštuke. Naujas tyrimas, kurio metu buvo ieškoma sąryšių tarp supernovų liekanų ir jų galaktinės aplinkos savybių, leis truputį pasistūmėti į priekį šioje srityje. Paaiškėjo, kad didesnio metalingumo srityse supernovų sprogimai yra galingesni. Didesnio metalingumo srityse yra daugiau jaunų žvaigždžių, todėl didesnė tikimybė, kad ten baltoji nykštukė valgys medžiagą iš kompanionės, o ne jungsis su kita nykštuke. Nors kol kas argumentacija tėra statistinė, visgi atradimas įdomus.

***

Pabaigai – linksmesnis atradimas: NASA rado piktą ateivio veidą. Tiesa, tas „veidas“ tėra tik gravitaciškai lęšiuotas tolimos galaktikos atvaizdas, matomas pro masyvų galaktikų spiečių Abell 68. Bet tai netrukdo internetams aikčioti apie panašumus į senovinį kompiuterinį žaidimą. Tačiau šitie ateiviai Žemės nenaikins.

***

Kažkaip vėl nemažai naujienų prisirinko, bet tikiuosi, kad skaitymas labai neprailgo. Laukiu nuomonių ir komentarų.

Laiqualasse

7 comments

        1. „Taisyklingai“, ne „teisingai“ :)

          Ačiū už patarimus, gal taip po truputį išmoksiu lietuviškai :)

  1. „Metušelachas“ lirtuviškai turbūt dar nuo Basanavičiaus laikų transkribuojamas kaip Matuzalis. Jei nebūtų šalia paaiškinimo apie „seniausią žmogų“ (nors tiksliau būtų įvardyti kaip ilgiausiai gyvenusį), išsireiškimas liktų išvis nesuprastu :) .

      1. Tikrinausi pagal kažkurią rastą Biblijos versiją internete, ten buvo du variantai pateikti. Pataisysiu.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *