Kąsnelis Visatos LV: egzogyvybės

Kai pradėjau rinkti naujienas šiam kąsneliui, atrodė, kad jų bus visai nedaug. Bet paskui pririnkau tiek, kiek paprastai: naršyklėje atidaryta apie penkiolika puslapių laukia savo eilės, kol bus pristatyti jums. Tad nedelsdamas tą ir darau – skaitykite po kirpsniuku.

***

Po mažiau nei dviejų savaičių pro pat Žemę pralėks asteroidas. Jis nėra labai didelis; panašaus dydžio akmuo sprogo virš Tunguskos prieš kiek daugiau nei šimtą metų. Ir su Žeme jis nesusidurs, bet pralėks arčiau, nei geostacionarūs palydovai (tikėkimės, su jais irgi nesusidurs). Nurodytame straipsnyje galite pasižiūrėti ir trumpą video siužetą apie šį praskriejimą.

***

Veneros atmosferos viršutinis sluoksnis – įelektrintų dalelių pilna jonosfera – elgiasi panašiai, kaip kometos apvalkalas, o ne kaip kitų planetų atmosferos. Kai Saulės vėjas aprimsta ir nebespaudžia Veneros iš visų pusių, naktinėje planetos dalyje jonosfera išsipučia panašiai, kaip kometos uodega. Nustatyta, jog tokia Veneros uodega nuo planetos nutolsta bent per 12 tūkstančių kilometrų – daugiau, nei planetos skersmuo – o gal net ir dar toliau. Žemės jonosfera niekada neatsitraukia labai toli nuo planetos paviršiaus, nes savasis Žemės magnetinis laukas ją palaiko tvarkingą. Tačiau Veneroje magnetinio lauko nėra, todėl tokie reiškiniai ir gali vykti.

***

Prieš savaitę devintąjį gimtadienį Marse atšventęs marsaeigis „Opportunity“ toliau išsijuosęs pluša, tyrinėdamas įvairiausius paviršiaus darinius. Šiuo metu jis tyrinėja labai „derlingą“ vietovę, pilną molingų ir mineralingų uolienų, vadinamą Jorko iškyšuliu (Cape York), esančią Endeavour kraterio pakraštyje. Viena tokių molingų mineralų rūšis, vadinama filosilikatais, yra ir vienas iš pagrindinių Smalsiuko tyrimų tikslų.

Marsą kolonizuoti ketinanti olandų kompanija „Mars One“ pasirašė pirmą rėmimo sutartį. Nors tai tik keli milijonai dolerių – nedidelė suma, palyginus su planuojama 6 milijardų viso projekto kaina – jie leis efektyviai atlikti potencialių kolonistų atrinkimą ir finansuos įvairias galimybių studijas.

Nors „Mars One“ kolonistai į Marsą skris greičiausiai tik cheminiu kuru varomomis raketomis ir kosminiais laivais, tolimesnėje ateityje tai gali pasikeisti. Jau nuo septinto dešimtmečio žinoma, kad atomine energija varomi kosminiai laivai gali būti efektyvesni, lengvesni ir galingesni, nei varomi cheminiu kuru. Šiuo metu renkami parašai po peticija Baltiesiems rūmams, kurioje prašoma skirti lėšų tokių kosminių laivų idėjos atgaivinimui. Tikėkimės, ši peticija susilauks geresnio atsako, nei prašymas pastatyti Mirties žvaigždę.

***

Gyvybinė zona yra sritis aplink žvaigždę, kurioje esančiose planetose gali egzistuoti skystas vanduo. Šios srities ribos priklauso nuo planetų atmosferų, nes skirtinga cheminė atmosferos sudėtis skirtingai sugeria ir sulaiko žvaigždės šviesą. Patikslinus spinduliuotės pernašos modelius, prireikė patikslinti ir gyvybinės zonos ribas. Šitaip kai kurios planetos, anksčiau laikytos galbūt tinkamomis gyvybei, prarado šį statusą, o kelios kitos jį įgijo. Taip pat paaiškėjo, kad Žemė yra visai prie pat vidinės Saulės sistemos gyvybinės zonos ribos. Nors ir naujasis gyvybinės zonos apibrėžimas yra tik apytikris, jis gali padėti nežemiškos gyvybės ieškotojams geriau įvertinti, į kurias egzoplanetas kreipti savo teleskopus.

Dar viena naujiena apie egzoplanetas mus pasiekia iš Hajadžių (Hyades) spiečiaus – artimiausio žemei, vos už 50 parsekų esančio, padrikojo žvaigždžių spiečiaus. Nustatyta, jog aplink jame esančią baltąją nykštukę sukasi asteroidų žiedas, o galbūt ir planetos. Tai nustatyta išmatavus žvaigždės spektre esančias cheminių elementų linijas ir aptikus elementų, kurie gali egzistuoti asteroiduose ar uolinėse planetose, bet patekę į žvaigždę sparčiai nuskęstų ir nebesimatytų. Tai, kad jie yra matomi, reiškia, kad žvaigždė karts nuo karto praryja kokį asteroidą.

Didysis egzoplanetų medžiotojas, Keplerio kosminis teleskopas, praeitą savaitę buvo kuriam laikui išjungtas, kai pradėjo strigti vienas iš giroskopų. Dabar, sistemai susitvarkius, jis įjungtas vėl ir toliau stebės gausybę žvaigždžių bei ieškos aplink jas besisukančių planetų.

***

Prieš porą savaičių rašiau apie tai, kaip senovės Egipto papirusuose rasti duomenys padėjo išspręsti astronominę problemą. Dabar panaši problema išspręsta patyrinėjus gerokai naujesnius, bet vis dar istorinius, XIX amžiaus astronominius duomenis. 1866-aisiais metais žvaigždė Šiaurės vainiko T (T CrB) sprogo novos žybsniu; vėliau ji sprogo vėl, praėjus aštuoniasdešimčiai metų. Toks periodas yra suprantamas ir gali būti paaiškinamas. Bet po 1866-ųjų sprogimo astronomas Džonas Heršelis, garsiojo Viljamo Heršelio sūnus, pareiškė, jog panašų sprogimą buvo matęs prieš maždaug du dešimtmečius, 1842-aisiais. Jei tai tiesa, tai reikėtų kažkaip paaiškinti nevienodą novos periodiškumą, o to dabartiniai modeliai padaryti negali. Pusantro šimto metų trukusią nežinią pagaliau pavyko išaiškinti: pasirodo, Džonas Heršelis iš tiesų matė ne T CrB, o kitą, netoliese esančią, žvaigždę. Šitai pavyko išsiaiškinti, atradus Heršelio darytą dangaus šviesulių diagramą, kurią jis nusiuntė vienam kolegai netrukus po 1842-ųjų metų stebėjimo.

***

Rudosios nykštukės yra objektai, kurie formuojasi kaip žvaigždės, bet jų masės nepakanka prasidėti termobranduolinėms reakcijoms. Taigi šios nykštukės švyti labai blausiai, o jas aptikti yra be galo sudėtinga. Vienas iš būdų, kaip tą padaryti įmanoma – radijo bangos, kurias skleidžia jų magnetosferos. Dabar pavyko aptikti radijo bangas, skleidžiamas rudosios nykštukės, kurios paviršiaus temperatūra tėra vos 900 Kelvinų, šešis kartus mažiau, nei Saulės paviršiuje. Ateityje radijo teleskopais gali pavykti aptikti gerokai daugiau rudųjų nykštukių, nei buvo žinoma iki šiol.

***

Andromedos šaltų dulkių žiedai, nufotografuoti Heršelio SPIRE kamera. ©ESA/NASA/JPL-Caltech/B. Schulz (NHSC)
Andromedos šaltų dulkių žiedai, nufotografuoti Heršelio SPIRE kamera. ©ESA/NASA/JPL-Caltech/B. Schulz (NHSC)

Savaitės paveiksliuku parinkau artimiausios didelės galaktikos – Andromedos – nuotrauką, darytą labai ilgų infraraudonųjų spindulių diapazone. Tokiuose bangos ilgiuose pažvelgus į kosmosą, žvaigždžių šviesa išblėsta, o nušvinta labai šaltos dulkės ir dujos, iš kurių formuojasi naujos žvaigždės. Nors Heršelio misija netrukus pasibaigs, jo surinkti duomenys dar daugelį metų padės atskleisti šaltojo kosmoso paslaptis.

***

Kai susilieja galaktikos, į aplinką išmetamos dujos ir žvaigždės. O kas atsitinka, susiliejant galaktikų spiečiams? Kažkas panašaus, bet išmestos dujos yra labai retos, taigi jas aptikti sudėtinga. Dabar pavyko užfiksuoti tokios dujų juostos švytėjimą radijo bangų diapazone. Ši juosta, nusidriekusi apie keturis milijonus parsekų, yra bene didžiausia kada nors aptikta tokia struktūra. Ypatingai karštos dujos ir smūginės bangos, susidariusios dėl spiečiams jungiantis kintančio gravitacinio lauko, įgreitina elektronus iki reliatyvistinių greičių, tad jie pradeda švytėti radijo bangomis.

***

Yra ne vienas būdas, kaip galima nustatyti supermasyvios juodosios skylės masę tolimoje galaktikoje. Vienas iš būdų – išmatuoti greitį dujų, besisukančių arti juodosios skylės, ir taip besisukančio regiono spindulį. Tada galima pritaikyti elementarius Niutono dėsnius ir apskaičiuoti centrinio objekto masę. Problema – kaip tas dujas pamatyti, mat jei galaktika labai toli, net ir geriausi teleskopai sunkiai įžvelgia arčiau centro, nei kiloparseko atstumu, o taip toli juodosios skylės įtaka yra visai nebereikšminga. Bet dabar astronomams pirmą kartą pavyko apskaičiuoti juodosios skylės masę, naudojant molekulinių dujų greičio matavimus. Ankstesni matavimai rėmėsi neutralių arba jonizuotų dujų greičiais. Molekulines dujas galima stebėti žymiai tiksliau – pavyko pasiekti vienos kampinės sekundės raišką – taigi juodųjų skylių mases bus galima apskaičiuoti tolimesnėms galaktikoms, nei iki šiol.

***

Tūkstantis kvadratinių metrų. Tokio dydžio Saulės burę į kosmosą kitąmet iškels NASA. Taip bus išbandytas šios technologijos naudingumas ir potencialas ateities kosminėms misijoms. Saulės burės atspindi Saulės šviesą ir taip perima jos judesio kiekį. Šitaip be jokių kuro sąnaudų galima įgreitinti burę ir jos tempiamą laivą. Iš principo kelionės į Mėnulį, Marsą arba tolimesnius Saulės sistemos objektus gerokai atpigtų, jei galėtume pasinaudoti Saulės spinduliuotės pagalba.

***

Kas brangiau – išsiųsti žmogų į kosmosą ar sukurti filmą apie žmogaus išsiuntimą į kosmosą? Atrodo kvailas klausimas? Vis dėlto šios kainos dažnai yra palyginamos – „Avataras“ kainavo maždaug pusę tiek, kiek NASAi kainuodavo paleisti Šatlą, o kasmetinės kino filmų pajamos nedaug atsilieka nuo viso pasaulio kosminių tyrimų biudžeto. Brangiausias visų laikų filmas „Karibų piratai: Pasaulio pakrašty“ kainavo beveik pusę tiek, kiek „Opportunity“ ir „Spirit“ roverių nusiuntimas į Marsą. Daugiau informacijos – grafike nuorodoje.

***

Štai ir visas dar vienos savaitės Visatos kąsnis. Tikiuosi, skaityti labai neprailgo, ir kaip visada laukiu komentarų.

Laiqualasse

7 komentarai

  1. „„Avataras“ kainavo maždaug pusę tiek, kiek visa NASA Šatlų programa.“
    Sita pataisyt reiktu. Vienas skrydis kainuoja 450 milijonu $, o visa programa 200 milijardu $.

  2. Pora klausimėlių iškilo:

    dėl Tunguskos – ar ten tikrai sprogo akmeninis meteoritas? Nes kiek teko girdėti, jo liekanų niekada rasta nebuvo, tai pasilikta prie išvados kad greičiausiai bus buvusi maža ledinė kometa, kurios likučiai po to ištirpo

    Dėl Veneros – ar teisingai suprantu, kad tas atmosferos gabalas kuris nusidriekęs į kosmosą niekada nebesigrįžta prie planetos ir yra nupučiamas saulės vėjo tolyn į kosmosą? T.y. Venera po truputį barsto savo atmosferą? jei taip, tai kodėl iki šiol neišbarstė?

    dėl saulės vėjo burių – jei teisingai suprantu, tai tokios burės padėtų judėti tik viena kryptimi – tolyn nuo saulės. O grįžimui atgal (pvz., iš Marso į Žemę) šis būdas jau netinkamas, ar ne?

    1. Dėl Tunguskos – nežinau detalių. Visai gali būti, kad kometa; čia turėjau omeny tik dydžio palyginimą, ne sudėties ar poveikio.

      Dėl Veneros – man atrodo, kad taip, po truputį praranda. Tiesiog tas praradimo greitis yra toks menkas, kad atmosferos vis dar lieka. Žemė, beje irgi atmosferą po truputį praradinėja į kosmosą, bet vis dar turi pakankamai.

      Dėl burių – buriuotojai moka plaukti prieš vėją, Saulės buriuotojai tą irgi mokės :) Teisingai pakreipus burę, galima sumažinti savo orbitinį greitį, tada laivas ims kristi artyn Saulės. Bet taip, lengviau yra tolti nuo Saulės, nei prie jos artėti.

      1. Na buriuotojai gali plaukti pries veja tik del vandens pasipriesinimo, taigi si technika neveiks. Na o man tai didziausias klausimas iskilo tokiu buriu atsparumas, jos plonos, lengvos ir dideles, ar nesuplesys dulkes tokiu buriu.

        1. Technika, aišku, ne visai tokia pati. Bet įmanoma :) Gal kada detaliau paaiškinsiu, kaip orbitinį greitį sumažinti Saulės burėmis.

          Taip, burės yra plonos ir dulkės joms yra pavojingos. Dėl to jų kol kas ir nenaudojame – vis nepavyksta sukurti medžiagų, kurios būtų pakankamai lengvos ir tvirtos. Gal šįkart bus pavykę, o jei ne – lauksime kitų bandymų.

Komentuoti: myslius Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.