Kąsnelis Visatos LIV: Visokeriopi žvaigždėjimai

Ir dar viena savaitė praėjo, ir vėl kosmosas mums pažėrė naujienų. Žinoma, ne tik kosmosas – naujienos žiro ir iš žmonijos pusės. Bet apie viską nuo krašto – po kirpsniuku. Gero skaitymo!

***

Šios savaitės kelionę pradėkime nuo Saulės. Artimiausią mums žvaigždę įvairūs teleskopai nuolat stebi ne vienerius metus; šitaip galime susidaryti tam tikrą vaizdą apie jos kitimą ir įvairius procesus jos paviršiuje. Vien NASA valdoma Saulės dinamikos observatorija (SDO) į žvaigždę žiūri per dešimtį skirtingų filtrų, kuriais gali stebėti viską nuo vainiko pakraščių iki fotosferos (Saulės paviršiaus). Kitais prietaisais stebimas paviršiaus judėjimas, magnetinių laukų vijos ir taip toliau.

Bet ir visų šitų stebėjimų nepakanka. Ilgalaikės kosminės misijos yra labai šaunus dalykas, bet jos turi keletą trūkumų; vienas iš jų – kol misija parengiama, jos prietaisai pasensta. Alternatyva, leidžianti naudoti naujausius ir jautriausius detektorius – labai trumpos misijos, kurių metu teleskopas iškeliamas virš atmosferos raketa ir kažką gali stebėti vos keletą minučių. Praeitų metų liepą taip buvo pakeltas teleskopas „Hi-C“, per dešimt minučių pridaręs daugybę nuotraukų ir aptikęs įmantriai supintas magnetinio lauko linijas Saulės vainike. Tos linijos atrodo tarsi plaukų sruogos, supintos į kasas; taip susisukę magnetiniai laukai turėtų būti nestabilūs, o jų nuolatinis „lūžinėjimas“ ir persijungimai gali paaiškinti, kodėl Saulės vainikas yra gerokai karštesnis, nei arčiau paviršiaus esančios dujos.

***

Mažiau nei metai praėjo nuo tada, kai grupė labai turtingų nutrūktgalvių paskelbė apie planus kasinėti asteroidus. O dabar jau turime antrą tuo ketinančią užsiimti kompaniją. „Deep Space Industries“ per artimiausius porą metų ketina paleisti mažyčių asteroidų zondų „Firefly“ flotilę, o po jos – į Žemę asteroidų medžiagos pavyzdžius grąžinsiančių „Dragonfly“ zondų būrius. Kompanijos ateities planuose – vandens ir metalų išgavimas iš asteroidų, leisiantis statyti kosminius laivus tiesiai kosmose ir aprūpinti juos ilgoms misijoms bei netgi žmonių kolonijoms toli nuo Žemės.

Ar dvi kompanijos išsiteks šioje rinkoje? Greičiausiai taip: kosmoso juk labai daug, asteroidų jame – taip pat. Be to, viena firma gali būti anomalija, bet dvi nepriklausomos – jau pramonės šakos pradžia. Mes tikrai gyvename ateityje.

***

Kaip atrodo Venera, žiūrint iš aplink ją skriejančio zondo „Venus Express“? Ogi šitaip. Filmukas tikrai neįspūdingas, bet padeda susidaryti tam tikrą vaizdą apie smarkiai ištęstos polinės orbitos ypatumus bei Veneros debesuotumą.

***

Marse geologiniai (ar, tiksliau, areologiniai) procesai nevyksta, bet planetos paviršius vis tiek kinta. Pavyzdžiui, tirpstantis sausas ledas (sustingęs anglies dvideginis) išmeta dujų fontanus, kurie planetos paviršiuje palieka ilgus tamsius pėdsakus.

Tuo tarpu Smalsiukui neužtenka Marso įdomybių fotografuoti dieną, taigi jis pirmą kartą padarė naktinių nuotraukų. Tam tiksliui pasišvietė ultravioletinėmis ir baltomis lempomis. Kaip ir daugelio „pirmųjų“ vaizdų, taip ir šio turinys neįspūdingas, čia svarbiau sistemos patikrinimas ir nustatymas, kad nuotraukos gaunamos aiškios.

Na, o Smalsiuko vyresnysis brolis „Opportunity“ šią savaitę atšventė devintąjį gimtadienį Raudonojoje planetoje. Tiesa, gimtadienį skaičiuojant Žemės metais; Marso metų jis ten praleido dar tik puspenktų.

Pernai olandas keistuolis Basas Landsorpas (Bas Landsorp) paskelbė apie projektą „Mars One“, kuriuo tikisi per dešimt metų Marse įkurti bent keturių žmonių koloniją. Čia galite perskaityti interviu su juo: apie tai, kodėl kilo projektas (pasirodo, potencialios pajamos iš realybės šou yra gerokai didesnės nei misijos kaina), kokia jo dabartinė būklė (viskas juda į priekį) ir ko galima tikėtis ateityje (galbūt, jei viskas bus gerai, kolonija taps pajėgi palaikyti savo egzistavimą pati, be Žemės įsikišimo).

***

Yra žinomas keletas egzoplanetų, kurios aplink savo žvaigždes sukasi priešinga kryptimi, nei pačios žvaigždės aplink savo ašis. Šiaip to būti neturėtų ir kol kas neaišku, kaip planetos gali patekti į tokias atvirkščias orbitas. Dabar, atrodo, paslaptis atskleista bent jau vienai planetai, HAT-P-7b. Pasirodo, kad toje sistemoje yra dar viena planeta (HAT-P-7c) ir žvaigždė (HAT-P-7B). Pastarosios su pirmosios planetos plokštuma sudaro nemažą kampą ir gali būti, kad tokia konfigūracija bei masyvesnės 7c planetos traukos sukeliamos perturbacijos kadaise pervertė 7b planetą į „atvirkštinę“ orbitą. Bet kuriuo atveju tokia sistema nėra stabili ir per milijardus metų turėtų susiploti į vieną plokštumą, kur visos orbitos yra vienakryptės.

***

Gulbės žvaigždėdaros siena (Cygnus wall), pailgas ūkas Gulbės žvaigždyne. © Nick Pavelchak
Gulbės žvaigždėdaros siena (Cygnus wall), pailgas ūkas Gulbės žvaigždyne. © Nick Pavelchak

Savaitės paveiksliukas – kosminių būtybių dvikova. Apačioje matome raudoną erelį, kylantį sutikti juodąjį drakoną, kuris išskėtęs nagus rengiasi pasitikti priešą (mano tolkinistinė asmenybės dalis mato Torondorą ir Ankalagoną). Na, o grįžę į mokslinę interpretaciją, čia matome tamsų sugerties ūką, o žemiau jo – žvaigždėdaros sritį, vadinamą Gulbės siena (Cygnus wall). Pasukę nuotrauką 90 laipsnių kampu pagal laikrodžio rodyklę ir pratęsę į viršų, pamatytume didesnio ūko kontūrus, truputį primenančius vieną žemyną; Gulbės siena sudaro Šiaurės Amerikos ūko apatinę dalį, „Centrinę Ameriką“. Jūsų variantai, ką matote nuotraukoje – komentaruose.

***

Paprastai tamsūs ūkai slepia aktyvios žvaigždėdaros sritis, iš kurių regimoji šviesa dar negali išlėkti pro gaubiantį dulkių šydą. Tačiau į juos pažvelgus per infraraudonųjų spindulių teleskopus, ūkai nušvinta būtent aktyvios žvaigždėdaros signalais. Taigi kai astronomai, pasižiūrėję į vieną tokį ūką Oriono žvaigždyne, nepamatė nieko net ir infraraudonuosiuose spinduliuose, jie suprato aptikę kažkokią kosminę keistenybę. Dabar paaiškėjo, kad ji nėra tokia jau ypatinga – paprasčiausiai viena jauna žvaigždė, Oriono V380, išpūtė medžiagą iš savo apylinkių, o ūku NGC 1999 vadinta sritis tapo paprasčiausia skyle, kurioje nieko nematyti ne dėl didelio dulkių kiekio, o todėl, kad ten paprasčiausiai nieko nėra.

***

Betelgeizė, viena iš Oriono žvaigždžių, vis nesprogsta, bet juda viršgarsiniu 30 km/s greičiu pro aplinkines dujas. Tai sukuria smūginę bangą, kurią nesunku pamatyti infraraudonųjų spindulių diapazone. Dabar netoli Betelgeizės aptiktas ir dar vienas sutankėjimas – dujų ir dulkių „siena“, kurios link žvaigždė vis artėja. Tokia tiesi struktūra nėra sukurta žvaigždės judėjimo, bet Betelgeizės šviesa leidžia ją aptikti.

***

Kas nutinka, kai žvaigždėje sprogsta nova? Žvaigždė neišnyksta, bet į šalis išmesta medžiaga plečiasi. Ir mes tą plėtimąsi galime pamatyti. Štai jums 58 metų trukmės stebėjimų (ne nuolatinių) rezultatas – šis filmukas. Nuo 2004-ųjų metų stebėjimai pakankamai dažni, kad susidarytų tikro filmo įspūdis.

***

Žvaigždžių sprogimai būna dviejų tipų: novos, kurių metu numetama dalis žvaigždės apvalkalo, ir supernovos, kurių metu susprogsta visa žvaigždė. Bet atrodo, kad gali būti ir dar vienas tipas, kylantis dvinarėse žvaigždėse (novos, beje, irgi paprastai sprogsta būtent dvinarėse). Jei tos žvaigždės sukasi labai arti viena kitos, tai vienai iš jų pavirtus milžine, išsiplėtęs apvalkalas apgaubia abi žvaigždes. Dabar nustatyta, kad yra įmanomos situacijos, kai šis bendras apvalkalas yra išmetamas tūkstančio km/s greičiu, o jo masė prilygsta supernovos sprogimo metu išmetamai masei. Toks sprogimas galėtų paaiškinti keistą žvaigždės Vienaragio V838 (dar žinomos kaip Firefox logotipo) sprogimą.

***

Dauguma pulsarų – labai sparčiai besisukančių stiprų magnetinį lauką turinčių neutroninių žvaigždžių – skleidžia radijo bangas ir rentgeno spindulius. Bet tik dabar pirmą kartą aptikta žvaigždė, kurioje šie du procesai kas keletą valandų apsikeičia dominuojančiu vaidmeniu. Nevienodais intervalais, trunkančiais nuo pusvalandžio iki šešių valandų, žvaigždė tampa tai galingu radijo bangų šaltiniu, tai stipriu rentgeno spindulių žibintu. Taip yra turbūt todėl, kad kinta žvaigždės magnetosferos savybės, bet kaip tiksliai ir kodėl jos kinta, tebelieka paslaptis.

***

Ši naujiena iš tikro pasirodė praeitą savaitę, bet kažkaip pamiršau apie ją, rinkdamas medžiagą Kąsneliui. Tai rašau dabar. Paaiškėjo, kad supermasyvios juodosios skylės auga sparčiau, nei jas supantys galaktikų centriniai telkiniai. Anksčiau manyta, kad santykis tarp juodosios skylės masės ir centrinio telkinio masės yra visada vienodas ir lygus kelioms tūkstantosioms. Bet nauji, gausesni stebėjimai rodo, kad iš tikro juodosios skylės masė yra proporcinga centrinio telkinio masės kvadratui. Taigi, jei galaktikos centrinis telkinys paauga dešimt kartų, jo juodoji skylė išauga net šimtą kartų. Toks pokytis truputį sujaukia (nors ir ne visiškai apverčia, kaip norėtų jo atradėjai) juodųjų skylių ir galaktikų koevoliucijos modelius. Be to, toks sąryšis, atrodo, galioja tik esant santykinai mažoms juodųjų skylių ir centrinių telkinių masėms, taigi esami modeliai vis tiek greičiausiai teisingai nusako masyvesnių galaktikų evoliuciją.

***

Praeitą savaitę rašiau, kad ESA ir NASA bendradarbiaus, kurdamos „Orion“ įgulos kapsulę kosminėms misijoms. Šią savaitę pranešta apie dar vieną bendradarbiavimo kryptį – NASA prisijungė prie ESA „Euclid“ misijos. Jos tikslas – kosminiu teleskopu ištirti tamsiosios energijos pasiskirstymą ir prigimtį, tyrinėjant daugybės galaktikų išsidėstymą Visatoje.

***

Štai tiek naujienų susirinko šią savaitę. Kaip visada, komentarai laukiami.

Laiqualasse

15 komentarų

  1. kol misija parengiama, joje esantys prietaisai tampa pasenę.
    ->
    kol misija parengiama, jos prietaisai pasensta.

    Na o Smalsiuko vyresnysis brolis
    ->
    Na, o Smalsiuko vyresnysis brolis

    pajėgi palaikyti savo egzistavimą pati, bet Žemės įsikišimo
    bet -> be

    Na o grįžę į mokslinę
    ->
    Na, o grįžę į mokslinę

    supernovos spogimo metu
    ->
    supernovos sprogimo metu

    Taigi jei galaktikos
    ->
    Taigi, jei galaktikos

    tik esant sąlyginai mažoms
    tik esant santykinai mažoms

  2. Labai smagu, kad prasidejo antras kosmoso varzybu etapas, nors pauze buvo gan ilga. Beje, tas “video“ su sprogusia zvaigzde, nerealus. Ir nuotrauka, nuskambes kiek juokingai, bet atrodo tikrai kaip erelis, bet neriantis i vandeni pasigaut zuvies. :D Neesu tolkinistas, bet Ziedu Valdovo trilogija bei Hobito trilogija (Kuri manau bus tokia pat gera kaip ir pats Ziedu Valdovas, ar net geresne, bent jau mano nuomone pirma Hobito dalis zymiai geresne absoliuciai viskuo uz Ziedo Brolija (tik mano nuomone)) yra vieni nuostabiausiu filmu, kurie kada nors buvo sukurti.

      1. Prašau :) Neriantis erelis – irgi įdomu. Labai įvairių dalykų ten žmonės įžiūri, nors daug kas mato kokių nors paukščių.

  3. Sveiki,
    na kas jau kas bet čia kas nors turėtų žinot. :) Nardant po netą tiesiog šovė į galvą mintis. Ar Paukščių takas matomas iš kosmoso (tarkim iš TKS)? Iš žemės padarytų nuotraukų pilni internetai. O štai kokio mėnulio su Paukščių taku šalia nerandu (arba bent kažko panašaus). Pamaniau gal dėl kokių nors priežasčių nesimato. O gal blogai ieškau? :/

    1. Taip, matomas – jis juk danguje :)
      Tačiau jei šalia yra Mėnulis, tai Paukščių Takas smarkiai nublanksta. Be to, įdomiausia Paukščių Tako dalis – Galaktikos centras – yra toli nuo ekliptikos, t.y. tos plokštumos, kuria regimai juda Mėnulis, Saulė ir planetos. Taigi Mėnulis visai šalia Paukščių Tako centro niekada nebūna.

      Tiesa, truputį pagūglinęs radau štai tokią nuotrauką. Ar čia tai, ko ir ieškojai? Ar kažką kito turi omeny?

      1. Tikriausiai, kad panaši. :) Ieškojau nuotraukos darytos iš atviro kosmoso. Na, tarkim, kažko panašaus į:
        [url]http://i.dailymail.co.uk/i/pix/2012/01/20/article-2089433-1161C862000005DC-248_634x422.jpg[/url]
        arba
        [url]http://imgur.com/vtgkU[/url].
        Ir, žinoma, dėkui už papildomą info. :)

        1. A, dabar aišku. Jei kada tokią nuotrauką, kurioje būtų ir Mėnulis, užtiksiu – parašysiu apie tai.

          Tiesa, čia nuorodas į komentarus galima dėti naudojant HTML tag’us (< a href=""> , tik be tarpų), o ne BB kodo.

  4. Turiu klausimą kuomet yra skaičiuojamo kūnų masės ir naudojama formulė, kurioje figūruoja R(atstumas tarp kūnų), taip jis skaičiuojamas nuo kūnų centrų ar nuo paviršių?

    Suprantu, kad mažiems kūnams, tai ne taip svarbu bet žvaigždės dydžio ir didesniems tai jau galėtu būti aktualu. Ar aš klystu?

    1. Skaičiuojamas atstumas tarp centrų. Jei kūnai sferiškai simetriški, tuomet jie vienas kitą traukia tiksliai taip, kaip trauktų, jei visa jų masė būtų sutelkta centruose (tai yra viena iš Niutono teoremų – nepainioti su dėsniai – apie ją esu rašęs).

Komentuoti: demukazz Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.