Kąsnelis Visatos LI: Tingi metų pradžia

Baigėsi 2012-ieji, prasidėjo 2013-ieji, o Visata vis dar čia, ir joje vis dar pilna paslapčių. Nors šią savaitę astronomai vis dar miegojo žiemos miegu ir labai ypatingų naujienų nedaug, bet šį tą radau ir skubu pasidalinti su jumis. Tad spauskite ant kirpsniuko ir skaitykite, ką mums atnešė pirmoji naujų metų savaitė.

***

Yra žinoma, kad jauna Saulė buvo gerokai blyškesnė, nei dabar. Prieš 3-4 milijardus metų jos šviesis tesiekė 70% dabartinio, tačiau Žemė nebuvo užšalusi. Kodėl? Būta įvairių aiškinimų, bet nei vienas negalėjo atsakyti į visus kylančius klausimus. Dabar sukurtas naujas modelis, paaiškinantis Žemės neužšalimą vandenilio ir azoto kuriamu šiltnamio efektu. Nors dabartinėje Žemės atmosferoje vandenilio yra labai mažai, prieš milijardus metų jo galėjo būti net iki 30 procentų. O vos 10% vandenilio koncentracijos užtenka, kad susidūrinėdamos su azotu, jo molekulės formuotų trumpalaikius junginius, kurie efektyviai sugeria infraraudonąją šviesą ir veikia panašiai, kaip anglies dvideginis – palaiko aukštesnę planetos paviršiaus temperatūrą. Taip Žemės paviršius galėjo sušilti maždaug dvidešimčia laipsnių, lyginant su situacija, kai tokio efekto nėra. Šiam ankstyvosios Žemės šiltnamiui turime būti dėkingi už gyvybės atsiradimą.

***

Prieš keletą dienų ne tik prasidėjo nauji metai, bet ir Žemė pasiekė perihelį – artimiausią Saulei orbitos tašką. Tiesa, didelio skirtumo Žemės orams nuo to nėra, mat skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio nuotolių tėra vos pusketvirto procento, taigi mums žymiai svarbiau, kad dabar Šiaurės pusrutulis yra nusisukęs tolyn nuo Saulės.

Naujų metų pradžią Saulė pažymėjo savais fejerverkais – gana dideliu žybsniu. Pats žybsnis nėra nei pavojingas, nei labai keistas – Saulė artėja prie aktyvumo ciklo maksimumo, taigi žybsnių gausa stebinti neturėtų. Tačiau šis maksimumas, kurį Saulė turėtų pasiekti kažkada šiemet, greičiausiai bus silpniausias per šimtą metų. Kodėl taip yra ir ar maksimumų stiprumai seka kažkokį ilgesnio periodo ciklą, dar nežinoma.

***

2011 metais į Sacharos dykumą nukrito meteoritas. Jis gali atskleisti Marso istorijos paslaptis. Skamba kaip kokio filmo treilerio pradžia, ar ne? Bet tai – visiška realybė, mat dabar nustatyta, jog meteoritas NWA 7034 yra tikrai iš Marso. Maža to, Raudonąją planetą jis paliko maždaug prieš du milijardus metų, prasidedant paskutinei Marso areologinei epochai – gerokai seniau, nei kiti žinomi iš Marso atlėkę meteoritai. Ir dar šiame 300 gramų sveriančiame akmenuke yra dešimt kartų daugiau vandens, nei kituose Marso akmenyse, kuriuos turime Žemėje. Tai dar sykį patvirtina, kad Marsas senovėje buvo gerokai šlapesnis, nei dabar, o meteorito sandaros detalės padės nustatyti, kaip Marsas tą vandenį prarado.

Kaip atrodytų vandeningas Marsas? Yra daug fantastinių paveikslų, štai čia – vienas iš jų. Šiaurinę planetos dalį dengtų didžiulis vandenynas, į kurį tekėtų upės iš pietų.

***

Tyrinėdami asteroidą Vestą, po truputį tiriame ir visos Saulės sistemos praeitį. Mat daugiau nei keturis milijardus metų šio asteroido paviršius buvo kietas, jame nevyko geologiniai procesai, tad išliko visokiausių smūgių, didelių Saulės aktyvumo pokyčių ir kitų globalių procesų pėdsakai. Dabar nustatyta, jog tamūs lopiniai yra daug anglies turinčių medžiagų plotai, iškelti į paviršių labai seniai vykusių mažesnių asteroidų smūgių metu. Tokiuose asteroiduose būta daug anglies, kuri pasiliko Vestos paviršiuje. Panašūs asteroidai atnešė pirmykščius organinius junginius ir į Žemę bei Marsą, taip prisidėdami prie gyvybei tinkamų sąlygų sudarymo.

***

Įtariu, kad egzoplanetų medžiotojai turi ritualą – kiekvienų metų pradžioje pasakyti, kiek planetų yra Paukščių Take. Pastaruosius trejus metus spėjimai yra panašūs. Prieš dvejus metus, kartu su pirma Keplerio teleskopo duomenų statistine analize, buvo pasakyta, jog bent kas trečia žvaigždė turėtų turėti po planetą. Pernai kito tyrimo rezultatai parodė, jog planetų turėtų būti netgi daugiau, nei žvaigždžių. Na o dabar, tyrinėdami vėlgi Keplerio aptiktą penkių planetų sistemą, mokslininkai teigia, jog planetų Paukščių Take yra apie 100 milijardų, o gal net ir dvigubai daugiau. Tokie skaičių pakartojimai nėra bereikšmis darbas; skaičiai gauti skirtingais metodais, taigi jų panašumas sustiprina reikšmingumą. Žodžiu kuo toliau, tuo tvirčiau galime teigti, jog maždaug kiekvienai žvaigždei Paukščių Take tenka bent po vieną, o gal ir po keletą, planetų.

***

Prieš daugiau nei dvejus metus atrasti Fermi burbulai – du didžiuliai gama spindulių šaltiniai abipus mūsų Galaktikos centro – sukėlė daug kalbų tarp astronomų, kaip ir nemažai spėjimų, koks jų šaltinis. Ar juos sukūrė žvaigždėdaros procesai ir supernovų sprogimai? O gal supermasyvios juodosios skylės aktyvumas? Nauji stebėjimų rezultatai gali atgaivinti šias diskusijas. Pavyko išmatuoti gama spindulius skleidžiančių dujų judėjimo greitį. Paaiškėjo, kad tos dujos nuo Galaktikos centro tolsta maždaug tūkstančio kilometrų per sekundę greičiu, o jų bendra magnetinio lauko energija prilygsta milijonui supernovų sprogimų. Nors straipsnio, pasirodžiusio prestižiniame žurnale „Nature“, autoriai teigia, kad šie duomenys įrodo, jog tėkmes sukūrė žvaigždėdara per pastaruosius šimtą milijardų metų, aš teigčiau kaip tik priešingai. Mano pasiūlytas burbulų modelis (taip, aš labai susireikšminu ir reklamuojuosi) kaip tik prognozuoja 1000 km/s dujų greitį ir bendrą energiją, gerokai didesnę už gama spinduliuotės energiją, kuri tik ir buvo žinoma straipsnio rašymo metu.

***

Daugiau nei penkerius metus stebėję Andromedos galaktikos apylinkes, astronomai priėjo stulbinančią išvadą – palydovinės nykštukinės galaktikos aplink Andromedą sukasi vienoje plokštumoje. Palyginimui, Paukščių Tako palydovės sukasi įvairiose plokštumose. Pagal dabartinį kosmologinį modelį turėtų būti taip, kaip Paukščių Take – galaktikos buriasi į telkinius, nykštukinės galaktikos ima suktis aplink didžiąsias, bet jos atlekia iš įvairių pusių, tad ir jų orbitos visiškai nesisieja tarpusavyje. Andromedos palydovių sistema yra akivaizdžiai kitokia, bet kodėl – neaišku. Galbūt tos palydovinės galaktikos susiformavo jau šalia Andromedos ir vienu metu. Galbūt kosmologinis modelis nėra (visiškai) teisingas. Galbūt yra ir kitokių paaiškinimų. Apie šį atradimą ketinu parašyti ilgesnį įrašą, kai pats daugiau išsiaiškinsiu apie galimas pasėkmes.

***

Atsimenate, kad maždaug prieš mėnesį JAV Baltieji rūmai gavo oficialią peticiją, prašančią išsiaiškinti Mirties žvaigždės statymo galimybes? Dabar pradėti rinkti parašai po kita peticija – erdvėlaivio „Enterprise“ statymui. Ar „Star trek“ ikonai pavyks surinkti reikalingą parašų skaičių, kaip tai pavyko „Žvaigždžių karų“ monstrui? Atsakys tik laikas.

Kol „Enterprise“ dar neturime, drąsiai į neištirtus Saulės sistemos kampelius leidžiasi daugybė kitų zondų ir erdvėlaivių. Šiame straipsnyje galite perskaityti apie juos, jų tikslus, misijų trukmę ir svarbiausius pasiekimus.

Lyg to nebūtų gana, į kosmosą leidžiama vis daugiau palydovų. 2013-aisiais metais verta atkreipti dėmesį į šiuos trylika projektų. Tarp jų yra ir komerciniai SpaceX bei Orbital Sciences Corporation skrydžiai, ir nauji NASA bei ESA projektai, bei netgi Kanados, Kinijos ir Korėjos kosminiai bandymai.

***

Vietoje vieno savaitės paveiksliuko siūlau jums visą rinkinį – Universe Today apžvelgia nuostabiausias kosmines 2012-ųjų nuotraukas. Tarp jų rasite tokių grožybių, kaip ši Spitzer daryta infraraudona Gyvatnešio zetos nuotrauka:

Gyvatnešio zeta ir smūginė banga priešais ją. ©Spitzer, JPL, NASA
Gyvatnešio zeta ir smūginė banga priešais ją. ©Spitzer, JPL, NASA

***

Tai ir viskas šiam kartui. Kitą savaitę naujienų gal jau bus daugiau.

Laiqualasse

2 komentarai

  1. Gal galėtumėte paaiškinti kaip meteoritas iš Marso atskrenda į žemę? Kaip jis išsviedžiamas iš Marso yra? Nes nesuprantu šito :)

    1. Uolienos gabalą išmuša į Marsą atsitrenkęs didesnis meteoritas ar asteroidas (šiuo metu Saulės sistemoje tokie susidūrimai nedažni, bet pasitaiko). Akmuo, išlėkęs iš Marso, ima suktis aplink Saulę labai panašia orbita. Laikui bėgant, dėl sąveikos su tarpplanetinėmis dujomis ir dulkėmis ir gravitacinių perturbacijų, orbitos spindulys mažėja, kol sutampa su Žemės spinduliu. Tada meteoritas nukrenta į Žemę, o jei yra pakankamai didelis, tai nesudega atmosferoje ir pasiekia Žemės paviršių.

Komentuoti: Justinas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.