Kąsnelis Visatos XLIV: Marsienos ir saulienos

Šią savaitę turiu jums gausybę naujienų – nuo meteoritų Žemėje iki tolimiausios galaktikos, pakeliui aplankant kitas planetas ir paieškant gyvybės. Tad malonaus skaitymo; pasistengsiu, kad jis neprailgtų.

***

Yra toks meteoritų tipas, kurio atstovai atrodo kaip stikliniai vitražai. Jie yra sudaryti iš permatomo mineralo olivino ir geležies bei nikelio priemaišų. Kaip tos priemaišos ten atsiranda, iki šiol buvo paslaptis, bet dabar aiškėja, kad tokia struktūra susiformavo mažiems asteroidams susidūrinėjant su šimtų kilometrų skersmens protoplanetomis. Tokio įvykio metu išsilydęs metalinis asteroidų branduolys maišėsi su uoliniais išoriniais sluoksniais, o susidarę olivino ir metalų mišiniai būdavo įmagnetinami ir tokie išlikdavo iki sustingdami. Toks susidarymo mechanizmas taip pat paaiškintų ir šio meteoritų tipo retumą.

Tuo tarpu kiti, gerokai dažniau sutinkami, meteorai Leonidai į Žemę krenta kaip tik šį savaitgalį. Nors pats pikas buvo vakar, dar kurį laiką jų turėtų matytis daug. Ir nors dauguma jų tėra kosminės dulkės, sudegančios Žemės atmosferos viršutiniuose sluoksniuose, vaizdas vis tiek labai gražus.

***

Minėtieji viršutiniai Žemės atmosferos sluoksniai neatrodo kaip tinkama vieta gyvybei egzistuoti – ten yra labai šalta, pučia nuolatiniai stiprūs vėjai, nėra nuo Saulės ultravioletinių spindulių saugančio ozono… Bet visgi būtent ten, stratosferoje, aptinkama įvairiausių mikrobų. Yra mokslininkų, manančių kad jie gali būti netgi nežemiškos kilmės, nors greičiausiai tai yra žemietiškų bakterijų sporos, iškeltos į padanges atmosferos cirkuliacijos. Daugiau žinių apie tokiose ekstremaliose sąlygose egzistuojančią gyvybę leis geriau suvokti ir bendrai gyvybės ribas bei padės ateities nežemiškos gyvybės paieškoms.

O nežemiškos gyvybės paieškos taip pat yra vykdomos; pagrindinis tuo užsiimantis projektas yra SETI. Šiame filmuke SETI įkūrėjas Frankas Dreikas (Frank Drake) ir astronomė Džil Tarter (Jill Tarter) pasakoja, kodėl SETI yra reikalinga ir kodėl šis projektas turi tęstis.

***

Saulės užtemimo montažas Kvinslende, Australijoje. ©Ben Cooper
Saulės užtemimo montažas Kvinslende, Australijoje. ©Ben Cooper

Savaitės paveiksliukas – Saulės užtemimo, savaitės pradžioje pradžiuginusio Australijos ir apylinkių gyventojus, montažas, darytas šiaurės rytų Australijoje esančioje Kvinslendo (Queensland) provincijoje.

***

Šią savaitę Saulė ne tik užtemo, bet ir sužibo. Du kartus. Pirmadienio žybsnis buvo nukreiptas į Žemę, o antradienį sukėlė geomagnetinę audrą, pasireiškusią nuostabiomis Šiaurės pašvaistėmis. Kitą, penktadienį kilusį, didžiulį protuberantą užfiksavo Saulės dinamikos observatorija (SDO). Video įrašą galite pamatyti čia.

Dar viena bendra NASA ir ESA misija, stebinti Saulę, yra Saulės bei heliosferos observatorija (Solar and Heliospheric Observatory, SOHO). Apie jos istoriją, prasidėjusią 1996-aisiais ir vos nenutrūkusią 1998-ųjų rugpjūtį, bet sėkmingai tebesitęsiančią iki šiol, galite perskaityti šiame Space.com straipsnyje.

***

Viena didžiausių problemų, planuojant žmonių pilotuojamas misijas į kosmosą, yra kenksminga Saulės spinduliuotė, galinti labai greitai pažeisti žmonių organizmus. Kitose planetose, kurių nedengia ozono sluoksnis ir magnetosfera, toks pavojus išlieka. Bet Smalsiukas, pirmą kartą išmatavęs spinduliuotės intensyvumą Marso paviršiuje, aptiko, jog jis yra maždaug toks pat, kaip ir žemojoje Žemės orbitoje; tai reiškia, kad Marso paviršiuje astronautai galėtų dirbti taip pat gerai, kaip ir Tarptautinėje kosminėje stotyje.

„Curiosity“ ne tik spinduliuotę Marse matuoja, bet ir siunčia mums vis naujų nuotraukų. Štai paviešinta dar viena apylinkių panorama. O kiti marsaeigio detektoriai rodo, kad aplink jį sukiojasi dulkių sūkuriai, panašūs į kartais kylančius dykumose Žemėje. Nors jų nepavyko nufotografuoti, bet atmosferos slėgio ir vėjo krypties pokyčiai leidžia spręsti, jog Smalsiuko aplinkoje siaučia tokios audros.

Dar vienas Marso orų sukeltas reiškinys – tamsūs lopiniai planetos paviršiuje, išvagoti netaisyklingų kalvelių. Jie atsiranda, kai šylant orui ima garuoti po paviršiumi esantis sausas anglies dvideginio ledas. Susidariusios dujos ima veržtis į paviršių ir gali išsprogdinti tokius revus; jei po paviršiumi yra tamsių medžiagų, šios gali iškilti ir nusėsti lopiniais apylinkėse.

***

Keletas nuostabių „Cassini“ atsiųstų nuotraukų iš Saturno sistemos: sūkurys Titano atmosferoje, mažytis mėnuliukas Metonė bei Saturno ir Mimo jungtinis portretas.

***

NASA egzoplanetų medžioklis, teleskopas „Kepler“, baigė savo pagrindinę pusketvirtų metų trukmės misiją. Bet tai dar ne pabaiga – kaip ir daugelio kitų kosminių teleskopų, taip ir Keplerio misiją nuspręsta pratęsti. Taigi Kepleris planetas gaudys dar ketverius metus – bent iki 2016-ųjų pabaigos. Planeta laikoma aptikta tranzito būdu, jei jos tranzitas užfiksuojamas bent tris kartus, taigi per pusaštuntų išplėstos misijos metų Kepleris galės „pagauti“ net planetas, kurių metai trunka ilgiau nei dvejus metus, t.y. skriejančias toliau nuo žvaigždės, nei Marsas nuo Saulės. Tiesiog puiki žinia visiems egzoplanetų entuziastams.

Kitoks būdas egzoplanetoms aptikti buvo praktiškai išbandytas japonų astronomų. Jis remiasi jaunų planetų sąveika su dar neišnykusiu protoplanetinių disku aplink žvaigždę. Gravitacinė sąveika tarp planetos ir disko dalelių gali išstumti medžiagą iš disko dalies ir taip sukurti didelę „skylę“ – tuščią žiedą, dalijantį diską į dvi dalis. Jei planetų yra daugiau, skylių taip pat gali būti daugiau. Apie tokį efektą žinoma jau seniai, bet tik dabar pavyko šias skyles užfiksuoti tiesiogiai. Duomenys leidžia spręsti, kad žvaigždė PDS 70, esanti už pusantro šimto parsekų nuo mūsų, turi bent keletą planetų, kurių bendra trauka sukūrė didžiulę skylę diske, maždaug 70 astronominių vienetų atstumu nuo žvaigždės.

Dar viena su planetomis susijusi naujiena šią savaitę buvo pasklidusi po visokius žiniasklaidos šaltinius. Aptikta planeta-klajūnė, neturinti žvaigždės! Tik žiniasklaida pamiršo pasakyti, kad tai toli gražu ne pirma tokia planeta (nors jų žinoma kol kas tikrai nedaug), o šios ypatingumas yra tas, kad ji – artimiausia Žemei iš visų aptiktųjų. Atstumas iki jos yra „vos“ apie 30 parsekų. Taip pat planeta atrodo susijusi su sparčiai judančiu žvaigždžių telkiniu Dorado AB; tokia sąsaja leistų astronomams nustatyti planetos amžių ir galimą cheminę sudėtį. Bet kol kas dar nėra pakankamai duomenų, kad būtų galima patvirtinti arba paneigti planetos ir žvaigždžių grupės ryšį.

***

Dvinarės žvaigždės vis kartais ima ir nustebina kuo nors. Štai naujas radinys – sistema, sudaryta iš maždaug Saulės masės baltosios nykštukės ir mažesnės dar pagrindinėje sekoje esančios raudonosios nykštukės, – pasirodo, turi dulkių diską, kurio ten būti neturėtų. Kodėl neturėtų? Ogi todėl, kad prieš mirtį didesnioji žvaigždė buvo išsipūtusi į raudonąją milžinę ir turėjo suvalgyti arba sudeginti visą medžiagą, esančią maždaug vieno astronominio vieneto atstumu. Tuo tarpu disko išorinis spindulys siekia vos 0,8 AV. Taigi dulkės iš kažkur turėjo atsirasti jau po masyvesnės žvaigždės mirties. Vienas galimas variantas – sistemoje galbūt esantys asteroidai, kurie dėl kažkokių priežasčių prilėkė arčiau žvaigždės, ėmė daužytis ir skaldytis į dulkes. Kitas variantas – raudonosios nykštukės vėjas, „sugautas“ baltosios nykštukės gravitacinio lauko ir susuktas į diską, apgaubiantį abi žvaigždes. Abi hipotezės yra keistos, bet ir sistema nekasdienė, taigi reikės daugiau ir detalesnių stebėjimų, kad paaiškėtų, kodėl tų dulkių ten yra.

***

Naujos supernovos aptinkamos praktiškai kasdien. Tačiau nedažnai jos būna tokios fotogeniškos, kaip SN2012fr. Pastaroji šią savaitę sužibo ir taip labai gražioje galaktikoje NGC 1365. Be to, naujoji supernova yra neįprastai mėlyna ir ryški; jei ji būtų sprogusi ten, kur yra Betelgeizė, tai nušviestų mūsų dangų kaip Mėnulio pilnatis.

***

Visatoje yra labai daug šaltų vandenilio dujų. Jos beveik nespinduliuoja, taigi kaip jas pamatyti? Ogi nustatant, kiek smarkiai sugeriama pro jas einanti tolimų kvazarų šviesa. Kvazarai yra vieni šviesiausių objektų Visatoje, tad net ir labai toli esančiųjų spektrus galime išmatuoti, o išmatavę – nustatyti juose esančias vandenilio absorbcijos linijas. Linijų padėtis spektre priklauso nuo to, kaip toli nuo mūsų yra šviesą sugeriantis vandenilio telkinys, nes skirtingų atstumu esantys telkiniai turi skirtingą raudonąjį poslinkį. Taip galima sudaryti trimatį vandenilio telkinių kosmolapį. Dabar tai pirmą kartą pavyko padaryti, o iš duomenų, gautų išmatavus 48 tūkstančių kvazarų spektrus, sudarytas labai detalus kosmolapis. Juo remiantis galima apskaičiuoti telkinių grupavimosi, vadinamo barionų akustiniais svyravimais, savybes, ir taip nustatyti tamsiosios energijos įtaką Visatos plėtimuisi skirtingais Visatos gyvavimo laikotarpiais.

Kaip kvazarai ir kitos juodosios skylės gali švytėti? Švyti ne jie patys, bet medžiaga, krentantį į jų gravitacinius šulinius. Detaliau apie tai bei apie pirmos patvirtintos juodosios skylės atradimą pasakojama šiame filmuke.

***

Vėl sumuštas tolimiausios žinomos galaktikos rekordas: MACS0647-JD yra žvaigždžių telkinys, kurio šviesa iki mūsų keliavo 13,3 milijardo metų. Jo vaizdą matome tokį, koks buvo praėjus vos 450 milijonų metų po Didžiojo sprogimo. Galaktika aptikta pasinaudojant gravitaciniu lęšiavimu, mat tarp mūsų ir jos labai gerai įsiterpęs masyvus galaktikų spiečius, kurio gravitacija iškreipė fotonų kelią ir paryškino galaktikos vaizdą. Tokie atradimai leidžia daug geriau suvokti, kaip formavosi pirmosios galaktikos ir kada išvis jos atsirado.

***

Jei naudojate Gūgliaus Chromą, galite pasigrožėti Saulės apylinkėmis. Naršyklės programėlė „100,000 stars“ jums parodys 100 tūkstančių artimiausių Saulei žvaigždžių padėtis, spalvas ir informaciją apie jas.

***

Štai tokios naujienos Visatoje šią savaitę. Iki kitų kartų! O tuo tarpu, kaip visada, laukiu komentarų :)

Laiqualasse

6 komentarai

  1. Kaip manai, kada pradejo formuotis galaktikos panasios i Pauksciu Taka ? Turetu buti bent jau milijardas metu po Didziojo sprogimo. Nes sita atrasta galaktika, negalima vadint galaktika. Greiciau protogalaktika. O siaip kaip visad, labai idomios naujienos. Tik kad beveik visos buvo publikuotos Technologijos/Delfi. Kazko noretusi daugiau. :)

    1. Mūsų Paukščių Takas yra maždaug 10 mlrd. metų amžiaus, bet turbūt yra ir senesnių. Šiaip dabartinės galaktikos išsivystė iš tokių protogalaktikų, taigi negalima taip jau tiksliai sakyti, kad va ten dar ne tokia, o po milijardo metų jau tokia galaktika.

      Naujienas stengiuosi apžvelgti pačias įdomiausias/svarbiausias, tai nekeista, kad technologijos ir delfis jas būna jau paskelbę. Ateityje turbūt pradėsiu rašyti labiau ne pristatymus, o komentarus; gal mažiau naujienų, bet šiek tiek daugiau konteksto.

      1. Na cia tik pastebejimas, o ne priekaistas. Siaip labai smagu kad surenki svarbiausias naujienas, nes ne visada buna laiko raustis po tas svetaines. Didelis pliusas kad galima rasti viska tavo Blog’e. :)

Komentuoti: Laiqualasse Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *