Kąsnelis Visatos XXXIX: Apokalipsės išvengta

Per pastarąją savaitę Baumgartner‘iui nepavyko sumušti šuolio parašiutu pasaulio rekordo, pro Žemę pralėkė asteroidas, o Smalsiukas Marse rado ateivių artefaktą. Plačiau apie šias ir kitas naujienas – po kirpsniu.

***

Spalio 4 dieną Pan-STARRS observatorija Havajuose aptiko naują asteroidą. Spalio 12-ą dieną jis pralėkė keturis kartus arčiau Žemės, nei sukasi Mėnulis. Ar tai labai baisu? Tikrai ne – asteroido skersmuo neviršija 30-ies metrų, taigi jis subyrėtų į šipulius dar Žemės atmosferoje. Baisiausia, ko galėtume tikėtis – tai įspūdingas šviesų žaismas danguje ir šiek tiek nedidelių liekanų, nukritusių ant Žemės. Šios skaičiuoklės teigimu, panašaus dydžio meteoritai į Žemę krenta kas 200 metų. Taigi apokalipsės pavojaus nėra ir nebuvo.

Kuo toliau, tuo dažniau kosminiais projektais užsiima ne tik valstybės, bet ir privačios korporacijos ar netgi ne pelno organizacijos. Štai vienas toks „B612 fondas“ praeitą savaitę žengė nemažą žingsnį į priekį – jų kuriamas „Sentinel“ asteroidų paieškos teleskopas praėjo techninę apžiūrą; jį ketinama užbaigti ir paleisti į orbitą 2017 m. Orbita irgi neįprasta – „Sentinel“ turėtų skrieti aplink Saulę Veneros orbita ir žiūrėti tolyn, Žemės link. Taip jis išvengs Saulės spindulių ir galės žymiai lengviau matyti daugybę mažyčių akmenukų, zujančių erdvėje mūsų planetos apylinkėse.

***

Praeitą pirmadienį sėkmingai pakilo raketa „Falcon 9“ su pirmuoju reguliariu kroviniu, skirtu Tarptautinei kosminei stočiai. Nors stotį jos krovinys – „Dragon“ kapsulė – pasiekė sėkmingai, pačiai raketai skrydžio metu buvo kilę šiek tiek problemų: sugedo vienas iš devynių variklių. Tai misijos nesužlugdė, nes Falcon 9 du varikliai yra atsarginiai, o visi kiti gali kurti šiek tiek daugiau galios, nei paprastai, taigi panašiems atvejams yra pasiruošta. Deja, sėkminga misijoje buvo ne viskas – raketoje taip pat gulėjo prototipinis komunikacijų palydovas ORBCOMM, kuris dėl variklio gedimo buvo išmestas per žemoje orbitoje. Nors dar bandyta jį pakelti aukščiau, kad galima būtų atlikti įvairius bandymus, tai taip pat nepavyko ir palydovas trečiadienį nukrito atgal į Žemę. Vis dėlto net ir per tokį trumpą skrydžio laiką palydovo komanda sugebėjo gauti duomenų, padėsiančių tobulinant naujus jo variantus.

***

Spalį pristatyti du Mėnulio tyrimų projektai. Pirmasis – kompanijos „Astrobotic technology“ kuriamas mėnuleigis, kuriuo jie tikisi laimėti Google įsteigtą „Lunar X“ 30 milijonų dolerių prizą. Mėnuleigis gabens 1,2 metrų ilgio grąžtą ir kitokią įrangą, kuri leis jam tyrinėti Mėnulio uolienų sandarą ir ieškoti vandens. Sėkminga misija praskintų kelią kitoms robotų kelionėms, kuriomis gal net visai autonomiškai būtų pastatytos tyrimų bazės žmonėms.

Kita misija – bendras Europos ir Rusijos projektas, kuriuo po maždaug 10 metų tikimasi pargabenti į Žemę Mėnulio uolienų pavyzdžių. Misijos vinis – autonominis zondas, nusileisiantis viename iš Mėnulio ašigalių, ten išgręšiantis uolieną, surinksiantis pavyzdžių ir grįšiantis į Žemę. Projektas kol kas tik svarstomas ir derinamas, bet prie jo dirba patyrę Marso ir kitų kosminių misijų specialistai, taigi šansų, kad jis taps realybe – nemažai.

***

Dar pirmadienį Smalsiukas Marse aptiko… kažką. Berinkdamas Marso grunto pavyzdžius, „Curiosity“ nufotografavo blizgantį metališkai atrodantį nedidelį daikčiuką, gulintį ant planetos paviršiaus. Nufotografavo jį su spektrometru. Netrukus paaiškėjo, kad tai greičiausiai yra plastmasės arba izoliacijos gabaliukas, atlūžęs nuo paties marsaeigio. Aišku, konspiratoriams tokie paaiškinimai netiks ir internetai netruks prisipildyti visokiausių hipotezių :)

Gerokai įdomesnis (iš mokslinės pusės) įvykis Marse – pirmasis Smalsiuko detaliai ištirtas akmuo pasirodė gerokai įdomesnis, nei buvo manyta anksčiau. Akmuo, pakrikštytas „Jake“, buvo tiesiog pirmas pakeliui pasitaikęs didokas uolos gabalas. Jo tyrimu „Curiosity“ turėjo tiesiog išbandyti kai kuriuos prietaisus, bet atrado šį tą netikėto: akmens cheminė sudėtis smarkiai skiriasi nuo „standartinių“ vulkaninės kilmės uolienų, o primena kai kuriose salose Žemėje randamų irgi vulkaninių akmenų, kurie susidarė magmai kylant iš vandenyno gelmių į paviršių ir po truputį kristalizuojantis. Ar tai reiškia, kad Marse tyvuliavo vandenynai? Kol kas taip teigti dar anksti.

Kitokių žinių apie Marsą gali suteikti pernai vasarą Maroke nukritę meteoritai. Manoma, kad šie akmenukai nuo Marso paviršiaus buvo numušti prieš 700 tūkstančių metų, o juose esančiuose vulkaninės kilmės stiklo gabaluose įkalinti Marso atmosferos bei paviršiaus elementų burbuliukai.

Marso naujienų rinkinį užbaigsiu kalvų panorama, nufotografuota dar rugsėjo pabaigoje, bet sutvarkyta ir paviešinta tik prieš keletą dienų.

***

Vis daugiau duomenų leidžia spręsti, kad asteroidas Vesta yra panašesnis į planetą, o ne asteroidą, nors dydžiu toli gražu neprilygsta anei Žemei, anei netgi Mėnuliui. Nors jo skersmuo „vos“ 530 km (Mėnulis yra daugiau nei trigubai didesnis, o Žemė – daugiau nei 10 kartų), atrodo, kad Vestoje yra ir branduolys, ir mantija, ir pluta, kurių cheminė sudėtis ir fizikinės savybės skiriasi tarpusavyje. Dabar, ištyrus meteorito, rasto Antarktidoje, sandarą, nustatyta, kad tas meteoritas yra iš Vestos, o jame esantys kristalai neabejotinai buvo veikiami stipraus magnetinio lauko. Taigi Vesta kadaise turėjo magnetinį lauką, kuris paveikė paviršiaus medžiagų išsidėstymą. Ši išvada taip pat paaiškina, kodėl Vestos paviršius yra labai šviesus: magnetinis laukas apsaugojo asteroidą nuo Saulės vėjo, todėl jis nepatamsėjo taip, kaip magnetinio lauko neturintys akmenukai.

***

Saturno palydovą Titaną dengia minkštas, šiek tiek drėgnas, smėlis. Na ne, ne visai smėlis, bet bent jau dalis kūno paviršiaus padengta panašios konsistencijos medžiaga. Šitai išsiaiškinta peržiūrėjus ir sumodeliavus zondo „Huygens“ nusileidimo duomenis. Zondas, nusileidęs ant Titano paviršiaus, atšoko, nukrito dar kartą, tada šiek tiek pačiuožė, o paskui sustojęs dar keletą kartų susvyravo pirmyn-atgal. Visa tai užtruko 10 sekundžių. Kompiuterinis proceso modelis ir laboratoriniai bandymai leidžia spręsti, kad Titano paviršius, į kurį pataikė „Huygens“, yra panašus į išdžiūvusią užliejamą pievą Žemėje.

***

Jau ne pirmą kartą kyla diskusijos, ar „Voyager 1“ zondas pagaliau paliko Saulės sistemą. Naujas grafikas suteikia svorio teiginiams, kad taip, Saulės sistema jau Vojadžeriui už nugaros. Grafike matome, kad rugpjūčio pabaigoje labai staigiai, per porą dienų, dešimt kartų sumažėjo energingų Saulės vėjo dalelių skaičius, registruojamas Vojadžerio prietaisais. Turint omeny, kad Saulės sistemos riba laikoma vieta, kur Saulės vėjas atsimuša į tarpžvaigždinę medžiagą ir toliau nebeprasiskverbia, tai atrodo kaip labai rimtas argumentas. Iš kitos pusės, šiemet jau porą kartų Vojadžerio padėtis buvo apibūdinama tai vienaip, tai kitaip.

***

Atrasta deimantinė planeta. Bent jau taip skelbė visokios naujienų tarnybos. Bet galima parašyti ir tiksliau – planeta 55 Cancri e žinoma jau senokai, o šių metų pradžioje Spitzer kosminiu teleskopu jos šviesa užfiksuota tiesiogiai. Naudodami žinomis duomenis, mokslininkai apskaičiavo, kokia labiausiai tikėtina planetos sudėtis, ir išsiaiškino, kad joje turėtų būti labai daug anglies. Maždaug trečdalis planetos masės gali būti sudaryta iš deimanto, likusi – iš grafito ir kitų anglies izotopų.

***

Prieš mirtį žvaigždės nusimeta išorinius sluoksnius. Tokios raudonosios milžinės ir įvairių medžiagų burbulai aplink jas yra gerai žinomi. Anksčiau nematytas reiškinys – spiralinė struktūra, irgi išmesta gyvenimo pabaigą pasiekusios žvaigždės. Būtent toks vaizdas pamatytas ALMA infraraudonųjų spindulių teleskopu. Kaip galėjo atsirasti tokia spiralė? Kompiuteriniai modeliai rodo, kad jei raudonoji milžinė yra dvinarėje sistemoje, tai sukimasis aplink žvaigždę kompanionę gali sukelti tokį medžiagos išmetimą. Tačiau kol kas nepavyko paaiškinti visų gautų duomenų, taigi tyrimai tęsiasi.

***

Nuo masyvių žvaigždžių pučiantys vėjai yra svarbi žvaigždžių sistemų evoliucijos dalis: jie gali sukelti ar sustabdyti žvaigždėdarą spiečiuje ar molekuliniame debesyje, taip pat jų apšviestos dujos ir dulkės ima švytėti ir taip gali būti lengviau aptinkamos. Tačiau kas atsitinka, kai susiduria dviejų žvaigždžių vėjai? Prieš keletą metų aptikta dvinarė žvaigždė Cyg OB2 #9 puikiai pasitarnavo aiškinantis proceso detales. Pernai vasarą dvi masyvios žvaigždės priartėjo arčiausiai viena kitos, tad Swift ir XMM-Newton rentgeno spindulių teleskopais pavyko užfiskuoti sistemos šviesio pokyčius. Susidūrę vėjo srautai įkaista iki milžiniškos temperatūros ir ima spinduliuoti rentgeno bei gama spindulius. Spinduliuotę galima apskaičiuoti ir kompiuteriniais modeliais, taigi stebėjimų rezultatai leis patikrinti įvairias šių modelių detales.

***

Prieš daugiau nei 10 milijardų metų, kai Visatos amžius nesiekė net ketvirčio dabartiniojo, supermasyvios juodosios skylės jau augo, ir augo sparčiai. Naudodami infraraudonųjų spindulių duomenis, mokslininkai aptiko juodąją skylę, kurios masė greičiausiai siekia net 10 milijardų Saulės masių, apgaubtą didžiulio dulkių kiekio, bet sparčiai augančią jaunoje galaktikoje ankstyvojoje Visatoje. Tokie stebėjimai padeda vis geriau suprasti, kaip tos supermasyvios juodosios skylės atsirado ir pasiekė tokias milžiniškas mases.

***

Tamsioji energija greitina Visatos plėtimąsi, tačiau kol kas visiškai neįsivaizduojame, kas tai per reiškinys ir iš ko ji kyla. Šiek tiek praskleisti paslapties šydą tikimasi su planuojamu teleskopu, vadinamu „Tamsiosios energijos kamera“. Juo bus nuolat stebima viena aštuntoji dangaus ploto, sekama 300 milijonų galaktikų informacija. Taip tamsiosios energijos poveikis bus tiriamas keturiais būdais: fiksuojant Ia tipo supernovų sprogimus, barionų svyravimų sukurtą didelio masto struktūrų periodiškumą, galaktikų telkimąsi į spiečius ir gravitacinį lęšiavimą. Tamsioji energija ir greitėjantis Visatos plėtimasis turi įtakos visiems šiems reiškiniams, taigi jų stebėjimas leis patikrinti daugybę modelių ir galbūt atskleis dar nežinomų fizikinių reiškinių.

***

Šių metų fizikos Nobelio premija atiteko dviems mokslininkams, radusiems būdą, kaip izoliuoti pavienes daleles ir tyrinėti jų kvantines savybes. Tyrimai atlikti maždaug prieš du dešimtmečius. Kaip tai vyksta ir kas čia ypatingo, aiškina UniverseToday kalbinamas medžiagų fizikos mokslininkas:

[tentblogger-youtube UmxpUFxHlGg]

Daug kas galvojo, kad Nobelio premija atiteks Higso bozono atradėjams. Bet taip neatsitiko. Kodėl? Todėl, kad atradimas dar labai šviežias ir kol kas dar neatsakyta į įvairius klausimus apie atrastąją dalelę.

***

Menas: ruduo ir šiaurės pašvaistė Mičigane. Kartais atrodo beveik kaip Lietuva:

[tentblogger-vimeo 50991937]

O iš kosmoso šiaurės pašvaistės, nusidriekusios virš Šiaurės Amerikos, atrodo va taip.

***

Šiaip gražu: ugnikalnio Kamčiatkoje išsiveržimo dūmai, užfiksuoti iš palydovų.

***

Vingiuoja ir sūkuriuoja kosminiai raibuliai... ©Ignacio de la Cueva Torregrosa (Capturandoeluniverso, A.A.E.)
Vingiuoja ir sūkuriuoja kosminiai raibuliai... ©Ignacio de la Cueva Torregrosa (Capturandoeluniverso, A.A.E.)

Savaitės paveiksliukas – mistiško grožio žvaigždžių, tarpžvaigždinių dujų ir dulkių bei tolimų galaktikų mozaika.

***

Šįkart naujienų susirinko kiek daugiau, nei paprastai, bet gal skaitymas labai neprailgo? Komentarai, kaip visada, laukiami.

Laiqualasse

9 comments

  1. Ir vėl stebina mokslininkai, arba tiksliau rusai su EU: kam jiems skristi į mėnulį parsivežtiu mįnulio gabalų, jei amerikiečiai tai padarė prieš gerus 40 metų? Ar amerikiečiai su jais nepasidalino? Ar nepasitikima amerikiečių pateikta medžiaga? Ar jau pradėti tikėti sąmokslo teorijomis, kad žmonės iš tiesų nebuvo mėnulyje…?

    1. Nežinau visų detalių apie tai, ką ir kaip amerikiečiai pargabeno iš Mėnulio, bet planuojama ES ir Rusijos misija yra skirtinga bent keletu atžvilgių: uolienos bus ne surenkamos nuo Mėnulio paviršiaus, bet išgręžiamos; jos bus renkamos viename iš Mėnulio ašigalių, kur sąlygos gali būti kitokios, nei daugmaž vidutinėse platumose, kur leidosi „Apolonai“; jos bus pargabentos -150 laipsnių temperatūroje, kad nebūtų pažeista cheminė sudėtis.

  2. Ai, o su ta tamsiaja energija kuri spartina visatos plėtimąsi tai visiškai nesupratau… Panašu kad tuoj grįšim prie teorijų kad gravitacija „stumia“, o saulė spjaudosi planetomis :)

    P.S. Naujienos kaip visada super! Ar jums niekas nesiūlė rengti rubriką kuriame nors didžiajame portale arba rengti reportažus kuriai nors televizijai?

    1. Gravitacija niekur nestumia, tamsioji energija yra kažkas kitokio, o veikia ji tik labai dideliais masteliais; mūsų Galaktikoje (ir netgi Vietinėje galaktikų grupėje) gravitacija nustelbia Visatos plėtimąsi.

      Dėl P.S. – ačiū :) Į televiziją eiti aš pats nenoriu, nejaukiai jausčiausi prieš kameras, net jei tai būtų tik kalbėjimas; tačiau esu bendravęs su „Mokslo sriubos“ komanda, tikiuosi kada nors jiems parašyti tekstų vienam kitam reportažui. Didieji portalai manimi irgi nelabai domisi, nors gal ir gerai – jei rašyčiau kokiam Delfiui, beveik neabejoju, kad smarkiai išaugtų veiklos kiekis, o čia visgi yra tik hobis, kuris niekad nepakeis man tikrojo darbo :)

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *