Gyko komentarai. Magiškieji nuotykiai Kyralijoje

Senokai jau nerašiau jokių gyko komentarų. Bet tai nereiškia, kad aš nieko neskaitau, nežiūriu, nesiklausau ir negeiminu. Visa tai aš darau, tiesiog ne visada randu noro, idėjų ir laiko kažką parašliavoti. Bet dabar, perskaitęs vieną tokią knygą „Magician‘s Apprentice“ (niekaip nesusijusią su panašaus pavadinimo poros metų senumo filmu), nusprendžiau parašinėti.

Knyga oficialiai nėra serijos dalis, tačiau tai yra „prequel‘is“ trilogijai „Black Magician“, kurią irgi skaičiau, tik jau prieš dvejus metus. Visas jas parašė ir šiuo metu dar vieną trilogiją tame pačiame pasaulyje rašo australė Trudi Canavan. Knygos gavusios keletą apdovanojimų, tame tarpe ir Australijos fantastikos apdovanojimų Aurealis geriausios fentezi knygos kategorijoje. Kitur pasaulyje lyg ir nelabai pastebėtos – nors išleistos ir JAV, ir Anglijoje, bet nei filmų kas stato, nei į lietuvių kalbą verčia, nei gerbėjų klubai kuriasi. Taigi kas jos yra – nepastebėti lobiai ar tiesiog eilinė fantastikos vidutinybė?

Romanų veiksmas vyksta pasaulyje, kurį praktiškai valdo magai. Jie yra valdovai, kariai, kūrėjai ir naikintojai. Bet jų valdžia ne visada ateina tik iš galios – paprasčiausiai magiškų galių neturintys žmonės jiems paklūsta kaip feodaliniai tarnai, mainais į apsaugą ir magišką pagalbą kone visais gyvenimo klausimais. Siužetai sukasi vienoje iš tokių magokratiškų šalių Kyralijoje ir jos kaimynėse – Sačakoje, Elynėje bei kitose. „Juodojo mago“ trilogijos didžioji dalis vyksta Kyralijos sostinėje Imardine, kur įsikūrusi Magų gildija – magijos mokymo institutas, aptarnaujantis beveik visas žinomas šalis. „Mago pameistrės“ veiksmas vyksta prieš keletą šimtmečių, dar be Magų gildijos, bet vis tiek Kyralijoje.

Stiprioji kūrinių pusė – būtent pasaulis. Atrodo, kad autorė nemažai mąstė apie tai, kaip stereotipinis viduramžiškas pasaulis pasikeistų, jame egzistuojant labai galingiems magams. Kad ir toks pavyzdys – visos armijos yra sudarytos tik iš magų, ir 100 magų – jau didžiulė armija. Nėra jokių nemagiškų būdų pasipriešinti magams kovoje, taigi miestų nejuosia sienos, o žmones nesunku įtikinti bėgti iš savo namų, nes tai yra vienintelė galimybė išvengti žūties nuo priešiškų magų rankos (ar, tiksliau sakant, minties). Yra ir daugiau detalių, kurios padeda sukurti realistiško, bet visai kitokio, pasaulio vaizdą.

Deja, knygų siužetas neprilygsta pasauliui. Skaitant galvoje nuolat kirbėjo mintis, kad skaitau ne menininko, bet amatininko kūrinį. Atrodytų viskas, ko reikia geram kūriniui, yra: ir veikėjai ne mediniai bei ne juodai-balti, ir filosofinės temos paliečiamos, ir siužetas bei veikėjų portretai vystomi, ir intrigos netrūksta… Bet kažkokios pagaunančios ugnelės kaip nėra, taip nėra. Tarsi visas romanas būtų sukaltas pagal vadovėlinius nurodymus. Ir veikėjų vystymas labai jau tiesmukas, nuo romano vidurio galima nesunkiai nuspėti, kuo baigsis kone kiekvieno veikėjo linija. Kai kurios siužetinės linijos atrodo prikabintos tik dėl žodžių skaičiaus arba politkorektiškumo – ar tai būtų feministės pseudo-arabiškame krašte, ar gėjai socialiai konservatyvioje visuomenėje.

„Mago pameistrės“ siužetas sukasi apie daugybę istorinių užuominų, pateiktų „Juodojo mago“ trilogijoje, taigi siužeto nuspėjamumas čia yra iš dalies pateisinamas. Bet neabejoju, kad ir „priešistorės“ kūrinyje galima sukurti įdomų ir užkabinantį veiksmą. Čia to, deja, neradau.

Taigi, jei kada rasite „Juodojo mago“ trilogiją ar jos priešistorę kur nors knygyne ar bibliotekoje, nesibodėkite paimti ir perskaityti. Blogiausiu atveju rasite idėjų RPG kampanijoms. Tačiau specialiai ieškoti šių kūrinių nerekomenduoju – jie nėra prasti, bet nėra ir išskirtiniai.

Labai subjektyvus įvertinimas – 6/10.

Laiqualasse

4 komentarai

  1. Intymus klausimas, prisižiūrėjus TBBT (ir doc’ų realiai). Iš kur toks fundamentalistų potraukis vaikiškiems fantazy, lyg nebūtų normalių sci-fi?

    Ar tie sci-fi tokie jau fantazy, ar noras atitrūkti (tada kodėl ne kokios Housewifes?).

    1. O čia aš fundamentalistas esu, taip suprasti? :D

      Šiaip mane fentezi traukia tuo, kad yra „kažkas kitokio“ – ir mokslo ne tiek jau daug, ir su realiu gyvenimu nedaug kas bendro. Be to, prastoje sci-fi gerokai labiau į akis krenta visokios klaidos, nei prastoje fentezi, nes sci-fi tos klaidos dažnai mokslinės, o fentezi tokių kaip ir nebūna. Ir šiaip fentezi visai nebūtinai yra vaikiška, kaip ir sci-fi nebūtinai yra rimta :)

  2. Kažkiek priminė Hesės „Stiklo karoliukų žaidimą“. Knygoje aprašoma žmogaus istorija, žaidžiančio žaidimą, kuriame reikia sujungti visas mokslo žinias ir jas užkoduoti, padarant lyg eilėraštį.
    Sakyčiau, kad gal tavosios knygos klasikinė versija, tik beveik be sci-fi elementų. Siūlau paskaityti, gal ir klasika kiek pritrauks :)

    1. Skamba įdomiai, pasižymiu, kad verta perskaityti. Anksčiau apie šitą knygą vienintelę nuomonę turėjau tokią, kad „ji buvo mokyklinės literatūros sąraše“, o didesnę antirekomendaciją knygai, nei mokyklinės literatūros sąrašas, turbūt atrasti sunku :)

Komentuoti: Laiqualasse Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.