Kąsnelis Visatos XXXV: daug ir trumpai

Su sąlyga, kad UniverseToday vis labiau tampa MarsToday, paieškojau ir kitų naujienų šaltinių. Ta proga radau naujienų portale Space.com, taigi visko pririnkau tiek daug, kad pristatysiu glaustai. Nes ne kartą esu girdėjęs, kad man reikia mokytis netuščiažodžiauti. Tai va. Nesiplečiu.

***

Penktadienį palaidotas Nilas Armstrongas. Laidotuvės įvyko JAV kariniame laive „Phillippine Sea“, kur kremuoti astronauto palaikai atiduoti jūrai. Dieną prieš Vašingtono nacionalinėje katedroje įvyko atminimo mišios, kuriose kalbėjo įvairūs su kosmoso programa ir šiaip Armstrongo gyvenimu susiję žmonės.

***

Nors jau aptikti tūkstančiai artimų Žemei asteroidų, kurių orbitos kertasi su mūsų planetos orbita, aptinkami vis nauji pavyzdžiai. Neretai jie yra tokie maži ir blyškūs, kad pastebimi tik visai netoli Žemės. Štai asteroidas 2012 QG42, atrastas rugpjūčio pabaigoje, šią savaitę praskriejo arčiausiai Žemės. Aišku, tas „arčiausiai“ yra beveik 3 milijonai kilometrų, taigi pavojaus mums nekilo, bet užtai astronomai mėgėjai turėjo progą užfiksuoti visai įdomių filmukų.

***

Dar vienas dalykas, kurį moka padaryti astronomai mėgėjai – tai puikios dangaus kūnų nuotraukos. Prancūzas Tjeri Lego (Thierry Legault) jau seniai stebina pritrenkiančiais dangaus vaizdais, darytais nors ir brangia, bet visgi įperkama mėgėjiška įranga. Štai ir dabar jis Paryžiaus apylinkėse nufotografavo Mėnulį; nuotraukos atrodo taip, lyg būtų darytos iš palydovo orbitos.

Apie Mėnulį pradėjau rašyti ne šiaip sau. Prieš 50 metų rugsėjo 12 dieną JAV prezidentas Džonas Kenedis pasakė garsiąją kalbą, kuria pažadėjo, kad JAV nusiųs žmogų į Mėnulį. Pažadas buvo ištesėtas, nors ir ne Kenedžio valdymo metais, bet palyginus visai netrukus – 1969-aisiais.

***

Dabar – porcija Marso naujienų (marsienų?). Pradžioje netgi ne iš Smalsiuko, o iš „Opportunity“ marsaeigio. Jis jau seniai buvo atradęs mažų rutuliukų, besimėtančių Marso paviršiuje, kuriuose gausu mineralo hematito. Tokie rutuliukai yra natūralios mineralų sąaugos; panašių aptinkama ir Žemėje. Tačiau dabar jis aptiko kitokios sudėties rutuliukų, styrančių iš uolienos Endeavour krateryje. Kol kas neaišku, kaip jie susiformavo, bet gali būti, kad tai susiję su šiame regione esančiais molio sluoksniais.

Tuo tarpu Marso molis irgi sulaukia mokslininkų dėmesio. Ilgą laiką buvo manoma, kad molingos vietos Marso paviršiuje žymi vietas, kur kadaise būta ežerų ar upių, nes moliui susiformuoti reikalingas vanduo. Tačiau ištyrus molingus sluoksnius Prancūzų Polinezijos salose paaiškėjo, kad molis gali susiformuoti ir auštant magmai, kurioje yra vandens molekulių. Taigi Marso molynai galėjo susiformuoti ir dėl ugnikalnių aktyvumo, o ne skysto vandens apsuptyje.

***

Smalsiuko termometras rodo, kad Marso paviršiaus temperatūra svyruoja nuo -75 laipsnių naktį iki maždaug nulio dieną. Toks didelis skirtumas, didesnis nei netgi Žemės dykumose, susidaro dėl Marso atmosferos retumo – ji negali išlaikyti šilumos naktį, taigi Saulei nusileidus, paviršius labai greitai atvėsta. Beje, dienos temperatūra, pakylanti šiek tiek virš ledo lydimosi temperatūros, reiškia, kad kai kur Marse gali susidaryti tinkamos sąlygos egzistuoti skystam vandeniui. Tik jis ilgai neužsilieka; reta atmosfera reiškia, kad vanduo lengvai ir išgaruoja.

Kodėl Marso atmosfera yra tokia reta? Daugelis mokslininkų mano, jog kadaise Marsą gaybė žymiai tankesnis dujų sluoksnis, bet vėliau kažkur pradingo. Taip galėjo įvykti dėl Saulės vėjo: Marsas neturi magnetinio lauko, taigi energingos dalelės atmosferą paprasčiausiai nupūtė. Šią ir kitas hipotezes tikrins kitų metų pabaigoje paleisimas zondas MAVEN, skirtas Marso atmosferos tyrimams.

Kad ir kokia menka būtų ta Marso atmosfera, joje vyksta įdomūs reiškiniai. Pavyzdžiui, ten sninga anglies dvideginio snaigėmis (beje, jomis kartais sninga ir Antarktidoje). O dulkių sukūriai, panašūs į žemiškuosius viesulus, galbūt gamina metaną, kurio egzistavimas Marse paprastai aiškinamas geologiniu ar net biologiniu aktyvumu planetos gelmėse.

***

Jau porą kartų rašiau apie „Aušros“ zondą, kuris sukosi aplink asteroidą Vestą, o dabar išskrido Cereros link. Išskrisdamas jis dar padarė keletą atsisveikinimo nuotraukų. O duomenų apie Vestą pririnkta tiek daug, kad mokslininkai jų analizuoti nespėja ir prašo savanorių pagalbos – CosmoQuest šeimą papildė projektas AsteroidMappers, skirtas būtent Vestos (o ateityje – ir kitų asteroidų) paviršiaus savybių identifikavimui.

***

Į Jupiterį pirmadienį atsitrenkė kažkas. Greičiausiai kometa. Sukėlė nemažą žybsnį, kurį užfiksavo keletas mėgėjų. Vienas net ir HD filmukas sugebėjo nufilmuoti. Gali būti, kad pamatysime ir sprogimo pėdsakų Jupiterio atmosferoje, kaip buvo po kometos Shoemaker-Levy atsitrenkimo 1994-aisiais metais.

***

Atrasta masyvi pagrindinės sekos žvaigždė su stipriausiu magnetiniu lauku. Jis yra 20 tūkstančių kartų stipresnis, nei Saulės magnetinis laukas; nors keletas vidutinės masės žvaigždžių turi dar stipresnius magnetinius laukus, ši 35 Saulės masių žvaigždė nustelbia kitas savo masės žvaigždes daugiau nei dešimčia kartų. Šis atradimas turėtų padėti patikrinti ir patobulinti teorijas apie žvaigždžių magnetizmą ir įtaką, kurią magnetiniai laukai turi žvaigždžių evoliucijai.

***

Gyvybei tinkamų egzoplanetų atradimas yra tarsi vienas iš egzoplanetų paieškos tikslų; bent jau taip pristatoma spaudoje, nes „Žemės sesers“ radimas yra masinanti perspektyva. Vienas iš kriterijų, pagal kuriuos vertinamas planetos „gyvybingumas“, yra gyvybinė zona aplink žvaigždę, kurioje gali egzistuoti skystas vanduo. Bet toks apibrėžimas yra netikslus, todėl dažnai būna pildomas. Štai ir dabar pora mokslininkų pasiūlė modelį, pagal kurį gyvybinė zona išplečiama tolyn nuo žvaigždės, įvertinant tai, jog skystas vanduo gali egzistuoti po planetos paviršiumi (panašiai greičiausiai yra kai kuriuose Jupiterio ir Saturno palydovuose). Kitas irgi neseniai pasiūlytas būdas, kaip gyvybei tinkamų planetų skaičius gali padidėti, yra įvertinimas, jog elipsinėmis orbitomis skriejančios planetos taip pat kartais patenka į žvaigždžių gyvybines zonas, o to gali užtekti gyvybei susiformuoti ir išlikti.

***

Metų pradžioje rašiau apie neseniai atrastą dujų debesį, krentantį mūsų Galaktikos centrinės juodosios skylės link. Dabar, po pusmečio naujų stebėjimų, patikslinta jo orbita ir savybės. Pasirodo, jis priartės dar arčiau, nei anksčiau manyta, taigi bet kokie pasireikšiantys efektai turėtų būti didesni.

***

Savaitės grožiai. Štai jums plaukuotas pieštukas – supernovos sprogimo liekanos dalis. Keplerio supernovos liekana, kurios nauji stebėjimai rodo, kad ji buvo galingesnė ir įvyko toliau, nei manyta iki šiol. Ir savaitės paveiksliukas – eliptinė ir spiralinė seserys, kurios atrodo visai šalia, nors iš tikro jas skiria milijonai parsekų; visgi net ir tokiu atstumu būdamos jos traukia viena kitą ir ateityje gali susilieti:

M60 (elipsinė) ir NGC 4647 (spiralinė). © NASA, ESA, Hubble Heritage Team (STScI/AURA)
M60 (elipsinė) ir NGC 4647 (spiralinė). © NASA, ESA, Hubble Heritage Team (STScI/AURA)

***

Kosminės foninės spinduliuotės netolygumų stebėjimas patvirtina tamsiosios energijos egzistavimą. Kaip? Ogi taip, kad šiltesni spinduliuotės regionai atitinka didžiausių galaktikų spiečių padėtis – tai numato standartinis Lambda-CDM kosmologijos modelis, kuriame įskaičiuota ir tamsioji energija, o pastarąją pašalinus, efektas pranyksta, taigi tokio sutapimo neturėtų būti. Porą metų lyginus foninės spinduliuotės ir galaktikų išsidėstymo dangalapius paaiškėjo, kad tikimybė, jog sutapimai tarp jų nėra atsitiktiniai, siekia 99,996%.

***

Štai ir visas šios savaitės greitas perbėgimas per šūsnį naujienų. Neišsiplėsti nepavyko, bet gal skaitymas labai neprailgo. Kaip visada, laukiu komentarų.

Laiqualasse

3 komentarai

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.