Kąsnelis Visatos XXI: tranzitai

Nieko nenustebinsiu pasakęs, jog šią savaitę viso pasaulio astronomai žiūrėjo į Veneros tranzitą Saulės disku. Retas jį matęs sulauks sekančio tokio įvykio, nes laukti reikės iki 2117-ųjų metų. Bet astronominių naujienų yra ir daugiau – apie Marso kolonizavimą, juodųjų skylių paieškas ir taip toliau. Smagaus skaitymo!

***

Veneros tranzitas buvo stebimas ne tik Žemėje, bet ir kosmose – Tarptautinės kosminės stoties astronautai taip pat jį fotografavo ir nufotografavo. Pati nuotrauka nėra labai įspūdinga, tačiau tai buvo pirmas iš kosmoso stebėtas tranzitas. Taip pat jau anksčiau buvau pasakojęs, kad Veneros tranzito atspindį Mėnulio paviršiuje stebės Hablo teleskopas, taip bandydamas nustatyti Veneros atmosferos sudėtį ir patikrinti mūsų galimybes tą daryti su egzoplanetomis. O štai gruodžio pabaigoje Venera pralėks tiksliai tarp Saulės ir Saturno. Tuo pasinaudoję mokslininkai tranzitą stebės per Cassini zondą, kuris jau keletą metų tyrinėja Saturno sistemą. Šitaip dar tiksliau patikrinsime, ką galime ir ko negalime pasakyti apie egzoplanetų atmosferas, stebėdami jų tranzitus.

Likusios Veneros tranzito naujienos – gana nuspėjamos. NASA jam ruošėsi iš anksto, net filmuką sukūrė, rodantį, kaip Venera artėja prie Saulės. Saulės dinamikos observatorija (Solar Dynamics Observatory) irgi stebėjo tranzitą, o iš jos duomenų sukurptas kitas filmukas. Kitos nuotraukos iš visų pasaulio kampelių yra labai įvairios: kai kurios stulbinančiai nuostabios, kitos nelabai. Turbūt įdomiausia iš Žemės daryta nuotrauka – profesionalaus astrofotografo Tieri Lego (Thierry Legault) nufotografuotas teleskopas Hablas, skriejantis priešais Saulę tuo pat metu, kaip ir Venera. Hablas pro Saulės diską pralekia per mažiau nei sekundę, tačiau Lego nufotografavo jį net 9 kartus. Įspūdinga.

***

Dalinis Mėnulio užtemimas. ©Mack H. Frost
Dalinis Mėnulio užtemimas. ©Mack H. Frost

Savaitės paveiksliukas – dalinai užtemęs Mėnulis, kylantis virš kalnų Vajominge, JAV.

***

Įvairūs konspirologai kartais iškelia klausimą, kodėl vis dar nėra paviešintų spalvotų Mėnulio nuotraukų. Jų vis dar nėra, bet asteroidą Vestą NASA nuspalvino. O jei rimtai, tai nuorodoje pateiktame filmuke pamatysite trimatį Vestos modelį, nuspalvintą pagal „Aušros“ („Dawn“) zondo duomenis, rodančius asteroido paviršiaus sandarą. Oranžine spalva nudažytos meteoritų smūgių išmestos nuosėdos, o žalia rodo geležies kiekį.

***

Aukščiau minėtas zondas „Cassini“ neseniai vėl praskrido pro Titaną – didžiausią Saturno palydovą ir vieną iš įdomiausių Mėnulių Saulės sistemoje. Titanas turi labai storą atmosferą, kylančią 500 kilometrų nuo paviršiaus. Viršutinius jos sluoksnius „Cassini“ nufotografavo pro tris filtrus, o sujungtą iš jų nuotrauką galite pamatyti čia. Iš nuotraukos matyti, kad viršutiniai Titano atmosferos sluoksniai nėra visiškai tolygūs – tai greičiausiai rodo, jog juos sudaro skirtingi cheminiai elementai, taigi Titane gali būti dar daugiau cheminės įvairovės, nei manyta anksčiau.

***

Nežemiškos gyvybės signalų paieškos projektas SETI prieš penkerius metus kurį laiką stebėjo vieną žvaigždės sistemą, Gliese 581. Stebėjo interferencinėmis akimis, gaudė radijo signalus. Rado 222 potencialiai įdomius, tačiau dabar jie visi buvo išaiškinti kaip aplink Žemę besisukančių palydovų pėdsakai. Taigi ateivių (kol kas) Glyzėje-581 neaptikome. Bet šitaip buvo patikrintas SETI paieškų metodas, naudojant interferenciją ir stebint konkrečią sistemą. Anksčiau SETI žvalgydavosi po visą dangų, bet dabar, kai sužinome apie vis daugiau planetinių sistemų, galima detaliau žiūrėti į jas po vieną. Iš principo sistema veikia, nors naudotieji teleskopai yra per silpni, kad pavyktų nuklausyti radijo pokalbius. Ateityje, naudodamiesi didesnėmis interferometrinėmis sistemomis, turėtume sugebėti tą padaryti, bent jau pakankamai artimoms žvaigždinėms sistemoms (atstumas iki Glyzės-581 yra vos 20 šviesmečių).

***

Kai susilieja dvi galaktikos, jų centrinės supermasyvios juodosios skylės taip pat priartėja viena prie kitos ir galų gale susijungia. Bet jei jos labai greitai sukasi aplink savo ašį, arba jei vienu metu jungiasi trys juodosios skylės, susijungimo rezultatas (arba mažiausia iš trijų) gali būti išsviesta tolyn iš galaktikos. Iki šiol taip buvo manoma tik teoriškai, tačiau dabar aptikta pirma tokia juodoji skylė. Šitokius objektus aptikti yra labai sudėtinga, nes jei jie klajoja tarpgalaktinėje erdvėje arba galaktikų pakraščiuose, sutraukiamų dujų skleidžiamos šviesos neužtenka, kad jas galėtume aptikti. Ši naujai aptikta juodoji skylė „pabėgėlė“ pastebėta tik todėl, kad dar yra savo galaktikoje, taigi ir dujų aplink ją pakanka ryškiai šviesai skleisti. Apie jos pabėgimą žinome dėl to, kad jos padėtis nesutampa su galaktikos centru, o greitis galaktikos centro atžvilgiu viršija pabėgimo greitį iš tos galaktikos. Šitaip pasitvirtinus teoriniams skaičiavimams, lieka klausimas, kiek tokių juodųjų skylių gali egzistuoti. Šitai, reikia tikėtis, po truputį sužinosime – gravitacinis lęšiavimas leis aptikti ir visiškai tamsias juodąsias skyles.

***

Vienas iš aparatų, kuriais galbūt pavyks aptikti tokių ar kitokių juodųjų skylių, kaip ir įvairiausių kitų įdomių objektų – naujas kosminis teleskopas NuSTAR, kurį NASA paleis į orbitą jau birželio 13 dieną. Projektas buvo rengiamas 20 metų ir pagaliau pakils į dangų, kur stebės labai platų elektromagnetinių bangų ruožą – rentgeno spindulius nuo žemiausių iki didžiausių energijų.

***

Tuo tarpu infraraudonąjį dangų stebinti „Spitzer“ teleskopas užfiksavo kosminį infraraudonųjų bangų foną. Šis fonas yra šiek tiek panašus į mikrobangų foną, tačiau jį sukūrė pirmosios žvaigždės ir juodosios skylės, susiformavusios praėjus maždaug pusei milijardo metų nuo Didžiojo sprogimo. Šių žvaigždžių šviesa, nors ir pernelyg blausi bei išskydusi, kad pavyktų aptikti pavienius objektus, visgi gali pasakyti nemažai apie mūsų Visatos ankstyvuosius amžius. Tiesa, kol kas šitaip nufotografuotas toli gražu ne visas dangus, o tik plotelis, maždaug dvigubai viršijantis Mėnulio regimąjį plotą. Bet ir tai jau yra daug geriau, nei ankstesni gerokai mažesni bandymai. Dabar jau galima pradėti ieškoti didelių raštų ir dėsningumų šiame fone ir lyginti juos su mikrobangų fonu bei dabartiniu galaktikų išsidėstymu.

***

JAV kariuomenė, tiksliau žvalgybos padalinys, nusprendė atiduoti du nenaudojamus palydovus NASAi. Palydovai yra panašūs į „Hablo“ teleskopą, tik, žinoma, juose esanti įranga yra pritaikyta kariniams Žemės paviršiaus stebėjimams, o ne astronomijai. Bet visgi tokia netikėta dovana smarkiai paspartins planuojamą WFIRST infraraudonųjų spindulių teleskopų misiją. Nors iki palydovų pavirtimo teleskopais dar reikės palaukti – tai įvyks geriausiu atveju po 8 metų – visgi biudžeto skylių kamuojamai NASAi tokios žinios yra labai geros.

***

Ar gali žmonės apsigyventi Marse jau 2023-aisiais metais? Taip, jei projektą paversime realybės šou. Bent jau taip mano olandas verslininkas Basas Lansdorpas (Bas Lansdorp). Jis parengė planą, pagal kurį 2023-aisiais metais Marse nusileistų pirmoji keturių kolonistų grupė. Jie ten įsirengtų būstus iš kartu atsigabentų medžiagų, pradėtų augintis maistą, o vėliau kas dvejus metus priimtų dar porą bendragyventojų. Galų gale Marse gyventų 40-ies žmonių kolonija. Visos avantiūros kaina – 6 milijardai JAV dolerių; didžioji jos dalis galėtų būti surenkama iš komercinio pelno, pateikiant misiją kaip realybės šou ir šiaip skatinant žiniasklaidos dėmesį. Beje, kolonistai Marse pasiliktų neapibrėžtam laikui – misijos planuose nenumatytas grįžimas į Žemę.

Gyvenantiems už Žemės ribų kolonistams prireiktų ir įvairių inovatyvių gyvenamosios erdvės sprendimų. Apie juos NASA taip pat galvoja ir netgi yra įsteigusi prizą kosminių gyvenamųjų patalpų kūrėjams. Pirmasis prizas padalintas penkioms komandoms, tyrinėjančioms pastatų konstrukcijas, aprūpinimą elektros energija, sandėliavimą ir žemdirbystę.

***

Kada buvo išrastas pirmasis kompiuteris? Priklausomai nuo apibrėžimo, galite sakyti XX a. viduryje, pradžioje arba net XIX a. pabaigoje. Bet turbūt retas pagalvosite, jog mechaninis kompiuteris buvo sukurtas dar Antikinėje Graikijoje, 100 metų prieš Kristų. Antikiteros mechanizmas, atrastas 1901-aisiais metais, bet rimtai ištyrinėtas tik pastarąjį dešimtmetį, yra ypatingai tikslus mechaninis laikrodis, kalendorius ir astronominių įvykių pranašas. Jis buvo skirtas rodyti ne tik Zodiako ženklams, bet ir Mėnulio ir Saulės užtemimams. Sunku patikėti, kad vien mechaninėmis priemonėmis prieš 2000 metų pasiektas toks tikslumas.

***

Na va ir viskas šiai savaitei. Iki kitų kartų :)

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.