Jau seniai planuoju parašyti straipsniuką apie tai, kaip žinoti, kuo pasitikėti internetuose (ir ne tik), kaip atskirti grūdus nuo pelų ir informaciją nuo dezinformacijos, ir taip toliau. Savaime suprantama, vis neprisiruošiu per kitokius darbus ir tingėjimus. Bet štai internetai nepėsti, patys ima ir parašo kažką tokio. Šiandien straipsnis labai panašia tema atsirado tinklalapyje lifehacker. Jame autorius, padedamas Blogojo Astronomo Filo Pleito (Phil Plait) ir Ne Tokio Jau Protingo Deivido Makranio (David McRaney), pristato keletą patarimų, ką daryti, susidūrus su neaiškiais, kontroversiškais ar tiesiog įtartinais teiginiais. Akcentuojami būtent teiginiai apie mokslinius dalykus, bet iš esmės tinka viskam nuo Nigerijos princų iki politikos. Žemiau labai trumpai perpasakoju penkis pagrindinius punktus.

0. Pašalinkite patvirtinimo tendencingumą. Ši klaida, angliškai vadinama „confirmation bias“, pavojinga visiems, nepriklausomai nuo išsilavinimo ar proto lygio. Tik daug kritinio mąstymo patirties leidžia ją identifikuoti, o tada galima bandyti išvengti. Trumpai tariant, tai yra polinkis ieškoti, gilintis ir atsiminti tik tą informaciją, kuri sutampa su išankstine nuomone. Save neretai pagaunu, skaitant kokį nors straipsnį, pagalvojantį, kad „kas čia per nesąmonė“. Nesvarbu, kad straipsnis gali būti nuodugniai argumentuotas, pagrįstas stebėjimais ir galbūt netgi teisingas, bet jis nesutampa su mano požiūriu. Labai tikiuosi, kad to nedarau bent jau profesinėje veikloje, o ir kitur stengiuosi išvengti, bet toli gražu ne visada pavyksta.

Kaip šios klaidos išvengti? Svarbiausia išmokti ją pastebėti. Antra – stengtis nenuspręsti ir nesusidaryti galutinės nuomonės, prieš pažindinantis su informacija apie kokį nors teiginį. Tą padaryti labai sunku, bet įmanoma ir verta. Galima netgi specialiai ieškoti informacijos, prieštaraujančios turimai nuomonei, ir bandyti į ją gilintis.

1. Gūglis – jūsų draugas. Šiais laikais daugelis esame įpratę informacijos ieškoti gūglyje. Ir tai yra labai gerai, nes ten pasiekiama labai daug ir įvairių žinių. Tiesa, yra ir problema – teko skaityti (tik dabar nerandu šaltinio, taigi nepriimkit už gryną pinigą), kad gūglis filtruoja paieškos rezultatus pagal tai, ką jo algoritmai žino apie vartotojo pomėgius; taip jis tik sustiprina patvirtinimo tendencingumą (žr. punktą aukščiau). Visgi gūglis gali padėti išaiškinti neaiškius pasiūlymus ir pranešimus – paieškojus tokių teiginių raktinių žodžių pridėjus žodžius „hoax“ („apgaulė“), „bogus“ („nesąmonė“), „rumour“ („gandas“) ir pan., galima rasti daug informacijos.

Aišku, gūglis nėra vienintelis gelbėjimosi ratas. Egzistuoja tokie tinklalapiai, kaip Snopes ar Skepdic, besispecializuojantys apgaulingų dalykų išaiškinimuose. Net ir Vikipedija gali daug kuo padėti, tik labiau ne kaip tiesioginis informacijos šaltinis (ta informacija laisvai gali būti šališka), bet kaip nuorodų rinkinys tolesnėms paieškoms. Mokslo naujienų portalai, tokie kaip Science daily ar Phys.Org (nuo savęs dar pridėsiu Science 2.0), leis jums ieškoti informacijos didžiuliuose pranešimų archyvuose, kur taip pat galima aptikti gerų žinių.

2. Žurnalai, mokslo populiarintojai ir forumai – taip pat jūsų draugai. Praktiškai visi moksliniai tyrimai, kurie kažko verti, yra publikuojami moksliniuose žurnaluose. Kai kurie taip pat paviešinami nemokamai prieinamose duomenų bazėse, pvz. arXiv. Net jei visas straipsnis nėra prieinamas nemokamai, jo abstraktas (t.y. pagrindinių metodų, rezultatų ir išvadų santrauka) yra viešas, taigi šį bei tą suprasti apie kur nors paminėtą tyrimą galima. Atrasti tokius straipsnius padės tas pats gūglis; galima naudotis Google Scholar, galima prie paieškos (kurioje idealiu atveju būtų tyrimo pavadinimas arba DOI numeris ir autorių pavardės) pridėti žodžius „research“, „paper“, „investigation“.

Nepavyko rasti straipsnio (galbūt tyrimas labai naujas ir straipsnis dar nepublikuotas, arba tyrimas labai senas ir straipsnis nėra perkeltas į internetą)? Nesupratote, kas ten parašyta? Ne bėda. Galite susisiekti su tyrėjais! Dauguma mokslininkų labai palankiai žiūri į jų darbu besidominčius pašalinius žmones (jei tie žmonės nėra kokių nors finansavimo irba vertinimo institucijų atstovai). Taigi jei parašysite el. laišką kažkur nugirsto tyrimo autoriui (el. pašto adresą išsigūglinti taip pat nesudėtinga, didžioji dauguma mokslininkų turi savo asmeninius puslapius ar bent jau figūruoja savo tyrimų institucijų puslapiuose, darbuotojų sąrašuose) ir paprašysite straipsnio kopijos arba komentaro, kas yra tas nesuprantamas terminas arba kaip ateita nuo taško A iki taško B, greičiausiai sulauksite malonaus, mandagaus ir naudingo atsakymo. Tiesa, paaiškinimų gali tekti palaukti – tai priklauso nuo mokslininko užimtumo. Ir atsakymas bus tuo malonesnis, kuo geriau įtikinsite adresatą, kad bandėte kažką suprasti straipsnyje, kurį skaitėte.

Nežinote, kas galėtų atsakyti į jūsų klausimą? Galite susisiekti su mokslo populiarintojais (pavyzdžiui, New Scientist redakcija; Lietuvoje galite rašyti Maskoliūnui), kurie dažnai pažįsta daugybę mokslininkų ir galės jus nukreipti tinkama linkme arba gal ir patys kažką atsakys. Taip pat galite klausti įvairiuose forumuose, Reddit‘e ir panašiose vietose internetuose. Žinoma, čia kyla pavojus, kad galite pataikyti į labai šališką erdvę, kurioje gausite šališkų atsakymų. Deja, tokio pavojaus išvengti neįmanoma.

3. Bibliotekos ir tikri žurnalai – išvis nuostabu. Šis punktas gal (pabrėžiu, gal) nelabai tinka Lietuvoje, kur stereotipinė bibliotekininkė dirba tame pačiame darbe nuo sovietinių laikų ir nežino nieko kito, išskyrus kurioje lentynoje rasti Škėmą, bet iš principo bibliotekos yra labai gera vieta gilintis dar daugiau į kokią nors temą. Bibliotekininkai dažnai gali pagelbėti ieškantiems informacijos, nurodyti tinkamą literatūrą. Taip pat bibliotekose (ypač universitetų) galima gauti priėjimą prie mokslinių straipsnių, kurie šiaip būtų mokami. Ir, galiausiai, bibliotekose yra informacija, neprafiltruota per internetą – ar tai gerai, ar blogai, palieku spręsti jums.

4. Svarbiausia – kritinis mąstymas. Šis punktas labai paprastas. Nesvarbu, kiek informacijos surinksite, jokių išvadų negausite tol, kol nesugebėsite jos įvertinti kritiškai. Tam reikės išmokti remtis moksliniu metodu, kuris yra turbūt geriausias žmonijos išradimas ever. Kiti patarimai: atkreipkite dėmesį į duomenų patikimumą ir statistinį reikšmingumą; saugokitės šarlatanų, prisistatančių mokslininkais; ir keletą kartų pagalvokite, prieš pasitikėdami kieno nors žodžiu.

Tai tiek to straipsnio. Nuo savęs dar pridėsiu porą dalykų. Pirma – visada mielai atsakysiu į jūsų klausimus, jei tik sugebėsiu; jei nesugebėsiu, pasistengsiu nurodyti, kur ieškoti daugiau informacijos. Taip pat patariu mano žodžiu irgi nepasitikėti, o patikrinti mano pateiktą informaciją patiems. Nors aš specialiai jūsų neklaidinu, bet galiu kažką pripainioti ir netyčia.

Linkiu nepasimesti internetų džiunglėse :)

Laiqualasse