Mokslo populiarinimas ir mokslo žurnalistika: šiek tiek (savi)refleksijų

Pastaruoju metu teko perskaityti keletą straipsnių įvairiuose internetuose, kurie sukėlė minčių apie mokslininkų bendruomenės ir plačiosios visuomenės bendravimą, pasireiškiantį per mokslo žurnalistiką ir mokslo populiarinimą. Tokių minčių kildavo ir seniau, bet vis neprisiruošdavau ko nors parašyti. Dabar irgi nesijaučiu labai pasiruošęs, taigi čia greičiausiai bus ne kokia rimta studija, bet pasidalinimas tomis keliomis mintimis ir prašymas skaitytojams pasidalinti pastebėjimais iš savo pusės. Visgi jei jau apibrėžiame kažkokią takoskyrą tarp „mokslininkų“ ir „paprastų mirtingųjų“ (nors galima ginčytis, ar tokia takoskyra turi kokią nors prasmę), tai aš atstovauju priešingai jos pusei, nei daugelis šio blogo skaitytojų; be to, ir kiti „mano pusės“ atstovai gali turėti minčių, visiškai kitokių, nei maniškės.

Pradėsiu šitą pamintijimą nuo apsibrėžimo, ką laikau „mokslo žurnalistika“ ir ką – „mokslo populiarinimu“, bei kuo šitie dalykai skiriasi. Mokslo žurnalistika – tai žiniasklaidoje pasirodantys pranešimai apie mokslo pasiekimus, išradimus, atradimus ir panašius dalykus. Dažnai ji remiasi pranešimais spaudai, kuriuos platina mokslinių tyrimų institucijų viešųjų ryšių skyriai; taip pat neretai straipsnius rašo žurnalistai, tiesiogiai nesusiję su aprašoma institucija (o kartais – išvis nelabai besigaudantys moksle; bet apie tokius atvejus čia daug nekalbėsiu). Esminis mokslo žurnalistikos bruožas – galutinio produkto (straipsnio ar žinių pranešimo) forma, o dažnai ir turinys, priklauso nuo žmonių, kurie nėra ir niekada nebuvo profesionalūs mokslininkai, arba bent jau nėra aprašomo dalyko specialistai.

Mokslo populiarinimo spaudoje irgi kartais būna, bet, beveik be išimites, kažkiek specializuotoje. Neretai mokslo populiarinimas pateikiamas televizijos eteryje. Taip pat jo pilna bloguose. Ir dar mokslo populiarinimas dažnai vyksta gyvai – specializuotuose centruose, renginių metu ir panašiai. Esminis šito dalyko bruožas – mokslą dažniausiai populiarina mokslininkai, aptariamos srities (ar bent jau bendrai mokslo) specialistai. Taip pat mokslo populiarinime kalbama apie platesnius dalykus, nei mokslo žurnalistikoje. Ne visai tikslus apibrėžimas, bet manau, kad suprantate, apie ką kalbu.

Žinoma, šitie du mokslo pristatymo platesnei visuomenei būdai nėra visiškai atskiri dalykai. Būna ir tarpinių atvejų. Pavyzdžiui, tiriamieji žurnalistiniai straipsniai, kuriuose imami interviu ir komentarai iš įvairių su pristatomu reikalu susijusių mokslininkų. Arba pranešimų apie naujienas, kuriuos rašo patys mokslininkai. Tačiau ir vieno, ir kito mišinio pavyzdžių nėra labai daug, taigi dažniausiai atskirti „mokslinę žurnalistiką“ nuo „mokslo populiarinimo“ galima.

Taigi, kur link suku su šitais apibrėžimais? Iš asmeninės patirties susidariau gana tvirtą įspūdį, jog žmogus, specialiai nesistengiantis domėtis mokslo pasiekimais, su mokslo populiarinimu beveik nesusiduria, ir visą nuomonę apie mokslą susidaro tik iš mokslinės žurnalistikos. Tai nėra kažkas stebėtino – kaip minėjau, populiarinimas vykdomas labiau specializuotose erdvėse, o tradicinė „meinstryminė“ žiniasklaida pateikia beveik išimtinai tik mokslo žurnalistiką. Bet ar tai tikrai gerai – kitas klausimas.

Mokslo žurnalistika turi keletą privalumų, lyginant su mokslo populiarinimu. Informacija pateikiama glaustai, nurodoma pristatomų tyrimų (galima) nauda visuomenei, pristatymai nepaskęsta techniniame žargone, o norintys domėtis giliau kartais netgi gali rasti nuorodų į mokslinius straipsnius, kuriais remiantis daromas pranešimas. Tačiau trūkumų, deja, yra gerokai daugiau ir rimtesnių. Glaustumas reiškia, kad pranešime nepristatomas kontekstas, nauda visuomenei dažnai būna abejotina ar bent jau neakivaizdi, žargono pakeitimas kasdiene kalba iškreipia supratimą apie mokslinių tyrimų procesą, nuorodos į platesnę informaciją dažnai lieka neišnaudotos arba veda į specializuotą literatūrą, įkandamą tik specialistams. Iškreipta informacija, gaunama iš žiniasklaidos (beje, visai nebūtinai dėl kažkokių blogų žiniasklaidos tikslų), šiuo atveju yra labai pavojinga, nes, priešingai nei daugelio kitų sričių, mokslinių tyrimų nemokslininkai kasdieniniame gyvenime nemato, taigi alternatyvią informaciją gali gauti tik aktyviai jos ieškodami. Ot kaip protingai pasakiau :)

Gerai, dabar truputį plačiau. Pirmas mokslinės žurnalistikos trūkumas, kurį paminėjau – glaustumas ir konteksto trūkumas. Joks mokslinis tyrimas neegzistuoja vakuume. Ne veltui Niutonas yra pasakęs, o daugelis kitų mokslininkų pakartoję, teiginį, jog „galime suprasti kažką naujo apie pasaulį tik todėl, kad stovime milžinams ant pečių“ (citata laisva ir iš atminties). Tyrimai vykdomi remiantis daugybės metų patirtimi – ne paties tyrėjo, bet viso mokslo pasaulio – jų rezultatai įsiterpia į didžiulio paveikslo, vadinamo „Pasaulio suvokimu“, rėmus, kaip vienas siūlelis milžiniškame gobelene. Rezultatą galima būtų palyginti ir su milžiniško mechanizmo sraigteliu, tik kad toks palyginimas kažkodėl yra įgijęs neigiamą prasmę, tai nelyginsiu. Mokslinėje žurnalistikoje šito aplinkinio konteksto atsiskleidžia labai mažytė dalelė, kartais ir visiškai pasimetanti. „Mokslininkai manė, kad A, bet naujas tyrimas rodo, kad B, todėl gali būti, kad bus C.“ Šitaip atrodanti žinutė dažnai savyje slepia šimtus metų tyrimų, kurių metu iš hipotezių X, Y, Z, N ir F išsivystė viena teorija, apibendrintai vadinama A, tačiau turinti keletą neatsakytų klausimų, iš kurių vieno atsakymas pasirodė esąs B. Ką tai reiškia teorijai A? Galbūt C, galbūt D, o galbūt dar kažką visai kitokio. Ar teorija išliks, ar ją reikės pergalvoti visiškai iš naujo? Greičiausiai išliks (plačiau apie tai, kodėl taip teigiu – kitą kartą, nes teorijų vystymasis vertas atskiro įrašo), bet nebūtinai. Visas šis ilgai ir dažnai labai įdomus pasakojimas išnyksta, praėjęs pro žurnalistų rankas.

Gali kilti klausimas, ar toks platesnis situacijos pristatymas yra tikrai vertingas. Net jei nesilaikytume požiūrio, kad daugiau informacijos yra geriau, nei mažiau, atsakymas priklauso nuo įvairių aspektų. Vienas aspektas – tyrimų sritis ir pritaikomumas; čia prieinu prie antro minėto trūkumo – dažnai neaiškios naudos. Tokioje srityje kaip, pavyzdžiui, medicina, didžioji dalis atliekamų tyrimų turi aiškią naudą ar bent jau yra aiškūs žingsniai kelyje kažkokios naudos link: geresnių vaistų ir gydymo metodų, geriau gyventi padėsiančių žinių apie mūsų kūnų sandarą ir pan. Inžinerijos tyrimai irgi aiškiai pritaikomi. Kitose srityse, kur atliekami fundamentalūs tyrimai, pritaikomumas ir nauda visuomenei dažnai išvis realiai nefigūruoja. Joks astrofizikas teoretikas ar dalelių fizikos mokslininkas negalvoja, ką gero jo tyrimai duos eiliniam kaimo (ar miesto) Jurgiui. Iš tokių tyrimų nauda visuomenei ateina netiesiogiai, negreitai ir paprastai jos neįmanoma iš anksto numatyti. Tačiau kai nelieka konteksto, kuris leistų skaitytojui suvokti fundamentaliųjų mokslų svarbą, atsiranda reikalas pritempinėti kokią nors tyrimų naudą. Kartais pritempti nepavyksta, ir tada pasireiškia trečia problema – žmonės susidaro neteisingą įspūdį apie mokslinių tyrimų (ypač fundamentaliųjų) reikšmę, o tuo labiau apie tyrimų vykdymo procesą.

Trumpi mokslinių pasiekimų pristatymai gali sudaryti labai iškreiptą vaizdą apie tai, kaip iki tų atradimų buvo prieita. Ši problema panaši į pirmąją – konteksto trūkumą – bet šiek tiek ir skiriasi. Prieš publikuodami tyrimo rezultatus, mokslininkai visada tuos rezultatus patikrina ir pertikrina ne vieną kartą, įvertina galimas paklaidas (kai kurias apskaičiuoja, apie neapskaičiuojamas bent jau užsimena), identifikuoja trūkumus (nes niekas nėra tobulas, tyrimai – ne išimtis). Procesas gali trukti keletą metų, kai kurie ilgalaikiai tyrimai – net dešimtmečius. Žiniasklaidos pranešime viso to nelieka, arba lieka labai mažai. Dėl to skaitytojas negali susidaryti įspūdžio ir nuomonės, kodėl mokslininkai teigia, kad A, o ne kad B arba C. Straipsnyje numestas teiginys nespecialisto sąmonėje neatrodo svaresnis argumentas, nei parduotuvėje nugirsto pokalbio nuotrupa; ir tai nieko keisto, nes laikraštyje pateikiamas pokalbio nuotrupos analogas.

Paskutinė problema – nuorodos. Tai yra greičiau net ne problema, bet prastai įgyvendintas geras noras. Beveik bet kokiame straipsnyje yra pakankamai informacijos, pagal kurią susidomėjęs skaitytojas galėtų rasti ir atitinkamą mokslinį straipsnį, ir kitų to mokslininko ar tos srities straipsnių, bei susidaryti geresnį vaizdą apie aptariamą reikalą. Bet tam reikia, kad skaitytojas būtų susidomėjęs, žinotų kur ieškoti papildomos informacijos, bet tą informaciją suprastų. Labai abejoju, ar visus šiuos tris bruožus turi bent vienas procentas skaitytojų, informaciją apie mokslo pasiekimus gaunančių iš mokslinės žurnalistikos.

Apibendrindamas šitą rašliavos dalį pasikartosiu, jog nelaikau mokslinės žurnalistikos kažkuo blogu. Labai gerai, kad išvis plačiajai visuomenei glaustai pranešama apie mokslą. Suprantu ir tai, kodėl kyla aukščiau minėtos problemos; bet visgi problemos yra ir jas būtų gerai kaip nors išspręsti. Kaip – atsakymo neturiu. Bet pabandysiu pasiūlyti vieną kitą idėją šio rašinio pabaigoje. Tos idėjos susijusios su mokslo populiarinimu, tad dabar tais pačiais aspektais – konteksto, vertės, proceso ir platesnės informacijos pristatymo – panagrinėsiu ir šį reiškinį.

Mokslo populiarinimo objektų (straipsnių, TV laidų, renginių…) pagrindinis privalumas – didesnė erdvė pasireiškimui. Tai iškart sumažina pirmąją problemą, nes tampa įmanoma nors trumpai pristatyti bet kokio reiškinio kontekstą. Taip pat galima paskirti laiko ir reiškinio svarbos aptarimui; kartu su kontekstu tai turėtų atskleisti bent apytikrį viso didžiojo „pasaulio supratimo“ paveikslo vaizdą ir parodyti, kam viso to reikia. Grįžtant prie detalių, tyrimo procesas irgi gali būti pristatomas specialistų – arba paties populiarintojo, arba interviu metu – taigi auditorija sužino, kodėl galbūt verta (pasi)tikėti mokslininkų teiginiais. Na ir galiausiai nuorodos: idealiu atveju jos nuveda ne tik į mokslinius straipsnius, bet ir į kitas mokslo populiarinimo erdves, kuriose galima toliau plėsti akiratį, neapsikraunant sunkiai suprantamu žargonu.

Tad ar mokslo populiarinimas yra panacėja, viską sutvarkysianti ir pakeisianti plačiosios visuomenės mąstymą apie mokslą? Taip idealiai turbūt nebus; aukščiau aprašytas populiarinimas yra tik idealus atvejis, o realybėje būna visko, taigi ir gerokai prasčiau. Ir mokslo populiarinimas, per prievartą sukištas į nespecializuotą žiniasklaidą, netruktų tapti tuo pačiu moksliniu žurnalizmu su visomis tomis pačiomis problemomis. Bet pagerinti esamą padėtį, mano nuomone, galima.

Pirmas ir svarbiausias pagerinimas – didesnis ryšys tarp žurnalistų ir populiarintojų. Jei prie kiekvieno trumpo pranešimo, pasirodančio internetinėje žiniasklaidoje, būtų po nuorodą į kokį nors tą sritį populiarinantį filmuką, tai jau smarkiai padėtų. Popierinėje žiniasklaidoje vietoje nuorodos galėtų būti vienas ar du sakiniai, kur reikalą pakomentuoja koks nors žinomas populiarintojas. Pasaulyje tokių populiarintojų yra daug, kai kurie iš jų yra tapę tikromis žvaigždėmis – Brajanas Koksas, Nilas Taisonas, tas pats Hokingas, iš senesnės kartos – Saganas. Galvojant apie Lietuvą, į galvą ateina tik Rolandas Maskoliūnas. Tačiau aš žinau praktiškai tik fizikus ar jiems artimų sričių asmenis, kitose srityse greičiausiai irgi yra sąlyginai žinomų asmenybių. Apie tokius populiarintojus daugelis nemokslininkų yra susidarę nuomonę, kad „jie žino, ką šneka“, o būtent įspūdžiai yra svarbiausias dalykas, siekiant patraukti dėmesį. Taigi tokio žmogaus komentaras, atsiradęs straipsnyje, pridėtų pranešimui svarumo skaitytojų sąmonėje, o tai jau yra gerai.

Kitas pagerinimas – specializuotų leidinių priartinimas prie „meinstrymo“. Visiškai neįsivaizduoju rinkos situacijos, taigi galbūt pasakysiu nesąmonę, bet manau, kad jei koks nors „Lietuvos Rytas“ pradėtų leisti kassavaitinį priedą apie mokslą, kuriame būtų bent vienas (o geriau ir pora) plačių tiriamųjų ar pristatomųjų straipsnių, tai būtų didžiulis žingsnis į priekį. Žinau, kad mokslo populiarinimo žurnalai Lietuvoje nebuvo labai populiarūs: „Scientific American“ pragyveno vos porą metų, jei neklystu, „Mokslas ir gyvenimas“ išvis antikvarinis dalykas, ir bene tik „National Geographic“ išliko. Tačiau priedas prie didelio laikraščio galėtų egzistuoti, ar ne?

Daugiau idėjų, ką daryti, kad situacija pagerėtų, kol kas nesugalvojau. Iš kitos pusės, situacija nėra tragiška, bent jau man ji tokia neatrodo. Labai norėčiau sužinoti jūsų nuomones, galbūt ir pasiūlymus, taip pat kritiką ir nurodymus, kur šitame rašinyje visiškai nusikalbėjau. Taip pat rašinio pavadinime žadėjau savirefleksijas, bet kad jau ir taip labai išsplėčiau, tai gal kada kitą kartą. Tuo labiau, kad iš šalies geriau matyti, tai apie mane geriau pakomentuosite jūs :)

Laiqualasse

8 comments

  1. Labai įdomi tema, kaip tik apie tai galvojau, kai skaičiau šitą straipsnį – http://www.technologijos.lt/n/mokslas/geografija/S-25861/straipsnis?name=S-25861&l=2&p=1. Antraštė skambi – vandenynas po Azija, skaitai toliau, žiū, tai uolienos, turinčios daugiau vandens nei įprasta ir žodis ‘vandenynas’ jau nebe labai ir pritinka. Norėčiau mažiau tokios sensacionalistinės mokslo žurnalistikos :)

    Nors visiškai suprantamas ir noras pritraukti skaitytoją, trumpinti ir paprastinti informaciją.

    1. A, taip, sensacionalizmas yra dar viena problema, kurią pamiršau paminėti. Iš to kyla ir naujų atradimų pateikimas, kaip nusistovėjusios nuomonės griovimo; tai skaitytojams sudaro įspūdį, kad „mokslininkai nieko nežino, kasdien vis kažką kitaip sako, nei vakar“, ir, dažnai tuo pat metu, kad „mokslas – kaip religija: vien dogmos ir aklas bandymas jas apginti nuo bandymų pažvelgti racionaliai“. Tokia dvejamintė būtų juokinga, jei nebūtų graudi.

  2. Pirma nenorėčiau atskirti mokslo žurnalistikos nuo jo populiarinimo. Mintis būtų tokia: yra mokslinė(nagrinėjamo rato) periodika (tai kai tam tikros srities profesionalai rašo kitiems srities profesnonalams.). Taip ji galimai sausa, pilna spec. simbolių / išsireiškimų ir t.t. Bet mintis, kad ji suprantama tiems srities expertams. Visa kita(kas neapsibržėžia Expetai->Expertams) jau būtų mokslinė žurnalistika/populiarinimas. Sakykim, tavo stilius yra tarpinis tarp abiejų žandrų(LT mokyklą baigusiam lyg ir suprantama, o pvz. JAV manau kai kurie matematiniai dalykai būtų iš vis neįkandami… ). Kogero taip išlenda kitas mokslinės žurnalistikos įvertinimas – > ji lengvai suprantama 12 klasių baigusiems :)

    1. Kaip minėjau, neteigiu, kad takoskyra tarp šitų dviejų dalykų yra labai ryški. Ir taip, mano rašiniai yra kažkas tarpinio – stengiuosi dėstyti plačiai ir nuosekliai, bet ne visada sugebu arba neturiu noro/laiko.

      Tačiau nesutiksiu, kad mokslinė žurnalistika lengvai suprantama 12 klasių baigusiems. Ji gali *atrodyti* suprantama, bet tai ne tas pats, nes pasimetus kontekstui, supratimas irgi labai ribotas lieka.

  3. Prie lietuviškų mokslo populiarinimo žurnalų pamiršote paminėti „Iliustruotąjį mokslą“. Jis labai sėkmingai eina jau kokius 5 metus.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *