Kąsnelis Visatos XI: dulkių, vėjo, metano lietūs

Sekmadienio vakaras jau tradiciškai šiame bloge tapo Visatos naujienų kramsnojimo laiku. Šiam įrašui labai norėjau rasti visokių kvailionių ir trolinimų, bet neturėjau laiko ilgai knistis internetų platybėse bei gelmėse, taigi teks pasitenkinti paprastomis žiniomis iš UniverseToday ir panašių vietų. Smagaus skaitymo!

***

Kiek dulkių iš kosmoso patenka į Žemės atmosferą? Gali pasirodyti keista, bet niekas nežino. Ne visiškai nežino – yra įvertinimų, paremtų įvairiais stebėjimais ir matavimais. Tačiau skirtingi metodai duoda rezultatus nuo 5 iki 300 tonų per parą. Turint omeny, kad dulkių judėjimas Žemės atsmoferoje gali daug pasakyti apie atmosferos cirkuliaciją, o jų sukuriami sidabriškieji debesys – prisidėti prie klimato pokyčių, tikrai vertėtų apie dulkių kiekius sužinoti daugiau. Tuo tikslu sukurtas projektas CODITA (Cosmic Dust in the Terrestrial Atmosphere), sieksiąs išsiaiškinti tikrą kosminių dulkių kritimo į Žemę spartą. Projektas truks penketą metų.

***

Ilgą laiką mokslininkai manė, jog visų Saulės sistemos planetų cheminė sudėtis yra labai panaši tarpusavyje ir taip pat panaši į Saulės sudėtį. Akivaizdūs skirtumai (pvz. mažas vandenilio kiekis uolinėse planetose) paaiškinami planetų gravitacija ir jos nulemiamu sugebėjimu išlaikyti lengvas dujas. Tačiau nauji tyrimai leidžia spręsti, jog realybė yra šiek tiek sudėtingesnė. Žemės magmos cirkuliacija rodo, jog mūsų planetos gelmėse sunkiųjų radioaktyviųjų elementų yra mažiau, nei galima būtų tikėtis, jei cheminė sudėtis atitiktų Saulės sudėtį. Tai gali reikšti, jog Žemė susiformavo ne palaipsniui kaupiantis mažyčių granulių (vadinamųjų chondritų, iš kurių sudaryta didžioji dalis meteoritų) telkiniui, bet susiduriant ir susijungiant vis didesniems ir didesniems objektams. Nesu tikras, kuo antrasis variantas pranašesnis už pirmąjį, siekiant paaiškinti cheminės sudėties skirtumus, bet matyt skirtumų yra.

***

Marse atrasti geologiniai dariniai, kurių nėra Žemėje. Periodiški uolienų gūbriai (periodic bedrock ridges) – tai tarsi išvirkščios kopos: ne supustyti kalneliai, bet išgraužti slėniai nelabai tvirtose Marso uolienose. Galimas daiktas, jog Marso vėjai, atsimušę į kokią nors natūralią kliūtį, pakyla aukštyn į dangų, o šiek tiek už kliūties nukrenta atgal ant planetos paviršiaus ir, laikui bėgant, išmuša tokius griovius. Šie grioviai turėtų atskleisti daugybę geologinių sluoksnių, taigi ateityje marsaeigis, važinėdamas tarp jų, galėtų paimti daugybę įvairių mėginių, padėsiančių atskleisti geologinę planetos istoriją.

***

Saturno palydovas Titanas masina nežemiškos gyvybės mėgėjus bei profesionalius astronomus. Jau gerai žinoma, jog po tirštu debesų sluoksniu slypi sudėtinga ekosistema, paremta metano ciklu, analogišku vandens ciklui Žemėje. Vienas iš ciklo elementų – metano lietūs, tačiau jie gali būti labai reti. Cassini palydovas, tyrinėjantis Saturną ir apylinkes, per šešerius metus užfiksavo vos dvi liūtis. Dabar siūloma sukurti prietaisą, kuris galėtų plūduriuoti Titano jūrose ir, tarpe kitų dalykų, fiksuoti galimą lietų.

***

Prieš porą mėnesių egzoplanetų medžiotojai nustatė, jog Paukščių Take planetų greičiausiai yra tiek pat, kiek žvaigždžių; pernai panašią išvadą padarė ir Keplerio teleskopo komanda. Dabar prie jų prisideda dar viena tyrėjų grupė, šįkart naudodama HARPS spektrografo duomenis. Šešerius metus stebėję 102 raudonąsias nykštukes (dažniausio spektrinio tipo žvaigždes), jie aptiko devynias superžemes, iš kurių dvi sukosi gyvybinėse savo žvaigždžių zonose. Įvertinę, koks buvo šio tyrimo jautrumas, bet pasitelkę kitų stebėjimų duomenis, mokslininkai priėjo išvadą, jog tikimybė, kad raudonoji nykštukė turi planetą gyvybinėje zonoje, yra tarp 28 ir 95%. Tai reiškia, kad Paukščių Take turėtų būti milijardai gyvybei tinkamų planetų, iš kurių net 100 yra mažiau nei 30 šviesmečių atstumu nuo Saulės. O štai didelių, Jupiterio dydžio, planetų turėtų pasitaikyti gerokai rečiau – tikimybė, kad raudonoji nykštukė turės tokią palydovę, siekia vos 12%.

***

Kita naujiena apie egzoplanetas – atrasta planetinė sistema prie labai senos žvaigždės. Žvaigždė susiformavo tada, kai Visatoje nebuvo beveik jokių cheminių elementų, išskyrus vandenilį ir helį, bet vis tiek turi dvi planetas. Toks atradimas sunkiai paaiškinamas dabartinių planetų formavimosi teorijų, kurioms paprastai reikia nemažo kiekio sunkesnių elementų, galinčių suformuoti planetų šerdis. Taigi nors tokia planetinė sistema gali būti (ir greičiausiai yra) didelė retenybė, ją tyrinėdami galime sužinoti daug naujo apie planetų atsiradimą ir sąlygas ankstyvaisiais Visatos egzistavimo milijardmečiais.

***

Kalbant apie egzoplanetas ir ypač jų galima tinkamumą gyvybei, dažnai naudojamas terminas „gyvybinė zona“. Deja, skaičiuojant jos padėtį įvertinamas tik atstumas iki žvaigždės, o daugybė kitų parametrų paliekama nuošaly. Pavyzdžiui, potvyniniai efektai gali įkaitinti planetas tiek, jog visas jose esantis vanduo paprasčiausiai išverda ir išgaruoja. Tokių planetų, pavadintų „potvyninėmis veneromis“, laukia niūrus likimas: negyvi akmens luitai, skrajojantys aplink žvaigždę. O potvyninis efektas gali kilti planetos orbitai esant net gana nesmarkiai eliptinei; tokia situacija įmanoma daugybėje jaunų planetinių sistemų, ypač jei jose planetų yra ne viena.

***

Gulbės žvaigždyne yra didžiulis (gal dešimt kartų už Mėnulio diską didesnis) ūkas, sukurtas prieš 5-8 tūkstantmečius sprogusios supernovos. NASA palydovas GALEX, stebintis dangų ultravioletinių spindulių ruože, pateikė ypatingai detalią šio ūko nuotrauką. Spinduliuotė atsiranda, kai supernovos išmestos dujos atsitrenkia į aplinkinę tarpžvaigždinę medžiagą ir smarkiai įkaista smūginėje bangoje.

***

Kaip atrodo kamuolinio spiečiaus centras? Nauja „Hablo“ kosminio teleskopo padaryta ypatingai didelės raiškos spiečiaus M9 nuotrauka leidžia tą bent iš dalies įsivaizduoti (ten yra ir šiek tiek hipnotizuojantis filmukas). Jei Saulė būtų tokio spiečiaus narė, mūsų nakties dangus žibėtų neišmatuojamai didesniais žvaigždžių kiekiais, nei matome dabar.

***

Galaktika M82 ir iš jos sklindantis vėjas, pučiantis tolyn dujas.

Šios savaitės paveiksliukas – galaktikos supervėjas. Tokie vėjai gali susidaryti dėl supernovų sprogimų bei juodosios skylės poveikio. Išsiveržti statmenai galaktikos plokštumai yra gerokai lengviau, nei plokštumoje, taigi vėjai yra suspaudžiami į kūgines formas, kaip matome nuotraukoje.

***

Štai tiek šįkart. Komentarai, klausimai ir atsiliepimai – labai laukiami.

Laiqualasse

3 komentarai

  1. Ačiū už apžvalgą!

    Vienas klausimas apie egzoplanetų medžiotojų pastraipą :)

    Kaip suprasti „dažniausio spektrinio tipo žvaigždes“? („Šešerius metus stebėję 102 raudonąsias nykštukes (dažniausio spektrinio tipo žvaigždes“). Raudonosios nykštukės lengviausiai atpažįstamos pagal spektrinius duomenis, ar iš visų žvaigždžių tipų raudonosios nykštukės lengviausiai atpažįstamos, ar kažkas kita, ko nesugalvoju.

    Atrodo, po tokių tyrimų, Dreiko formulė įgauna vis didesnę skaitinę reikšmę :))
    Surasim ateivius, dar ir protingus, tai mokslininkams neliks darbo – įdarbins marsiečius..

    1. Raudonosios nykštukės yra spektrinis žvaigždžių tipas (tiksliau sakant, tai yra spektrinis tipas M). Tokio tipo žvaigždžių yra daugiausiai Galaktikoje (greičiausiai ir Visatoje), mat kuo masyvesnė žvaigždė, tuo mažiau tokių susiformuoja. Taip pat mažiau susiformuoja žvaigždžių, kurių masė nesiekia ~pusės Saulės masės, bet jos gyvena ilgiau nei masyvesnės, todėl laikui bėgant ir jų dalis tampa didesnė, nei bet kurių kitų. Kitaip tariant, atsitiktinai paėmus šimtą žvaigždžių, didžiausia grupė bus raudonųjų nykštukių (M tipo), kiek mažiau – K tipo, dar mažiau – G tipo (tarp jų ir Saulė), ir taip toliau per F, A, B iki O. Tikslių santykių dabar neatsimenu.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *