Gyko komentarai. Po Marsą, Venerą ir Žemę paklaidžiojus

Per pastarąsias porą savaičių perskaičiau Klaivo Liuiso (C. S. Lewis, to paties, kuris parašė „Narnijos kronikas“) mokslinės fantastikos romanų trilogiją, vadinamą „Kosmine trilogija“ („Space Trilogy“). Pirmoji knyga išleista 1938-aisiais, trečioji – 1945-aisiais metais, taigi anksčiau, nei Narnija. Bet užteks narnėjimų, geriau pristatysiu šį bei tą apie kosmosą.

Pirmos dvi trilogijos knygos sukasi aplink Kembridžo universiteto mokslininką filologą (taip, Liuisas mėgo self-insert‘us daryti; kaip, beje, ir Tolkinas, tik Tolkinas tų kūrinių neužbaigė) Ransomą, kuris netikėtai papuola į kosminį laivą, skrendantį į Marsą (pirmoji knyga), o vėliau išsiunčiamas su svarbia misija į Venerą (antroji knyga). Marse jis atsiduria, nes yra pagrobiamas dviejų avantiūristų nuotykių ieškotojų neva kaip auka čiabuviams. Į Venerą jį išsiunčia toli gražu ne žemiečiai, o… nesakysiu, kas, nes bus neįdomu skaityti :) Nors žinantiems Liuiso asmenybę atspėti turbūt nebus sudėtinga. Trečiojoje knygoje tas pats filologas irgi figūruoja, bet jau tik kaip vienas iš daugelio veikėjų (beje, tai yra didelis trečiosios knygos skirtumas nuo pirmų dviejų – joje veikėjų yra daugiau nei ~3), ir net ne visai pagrindinis. Jos veiksmas vyksta Žemėje, keliuose mažuose Britanijos miesteliuose, kuriuose, plačiajai visuomenei nežinant, vyksta kosminė kova dėl Žemės ateities.

Pasakoti siužetų detalių nelabai verta dėl dviejų priežasčių. Pirma – šių knygų esmė yra ne siužetai, o filosofinės idėjos, atskleidžiamos veikėjų lūpomis. Antra – siužetai, ypač antrosios knygos, yra tikrai prasti. Susiūti baltais siūlais, pilni iš už kampo išlendančių viską sutvarkančių dievybių, dirbtinai pereinantys nuo lyg ir veiksmo į filosofines diskusijas… Ne kartą skaitydamas susipratau, kad tam tikrose vietose lyg ir turėjau kažką pajusti veikėjų atžvilgiu, bet nejutau visiškai nieko. O gaila. Jei kūriniai neatrodytų kaip filosofiniai esė, įvilkti į pigų romaninį rūbą, turbūt patrauktų daugiau skaitytojų.

Nepaisant siužetų silpnumo, jų skirtumai verti dėmesio. Pirmąją knygą pavadinčiau „turistine/pažintine“. Gilios filosofijos joje yra tik pabaigoje, kur Ransomui tenka susidurti su Marso valdovu ir aiškinti apie įvairius žemietiškus dalykus kalba, kuria kalbantieji nepažįsta beveik jokio blogio, kurį pažįstame mes. Likusioje romano dalyje Ransomas susipažįsta su Marso gyvybės įvairove, kuri sukurta ir pristatoma tikrai gražiai; aprašymai išvis yra stiprioji trilogijos pusė. Antroji knyga prasideda panašiu „turizmu“, kuriame vėlgi atsiskleidžia nežabota Liuiso fantazija. Deja, greitai tokie dalykai užleidžia vietą giliems apmąstymams apie gyvenimo prasmę, diskusijoms su velniu (tiesiogine prasme) ir savirefleksijoms. Galbūt tai įdomu iš filosofinės pusės, bet, kaip minėjau, trūksta prijungimo prie bendro siužeto, kad įtrauktų tokį filosofiškai nenusiteikusį skaitytoją, kaip aš. Trečiojoje knygoje jau yra ir veiksmo, kuris netgi įtraukia ir domina beveik iki pabaigos, mat konfliktas sukurtas gana įtikinamai. Tačiau konflikto sprendimas, t.y. kulminacija ir atomazga, yra tokie prasti, kad sugadino visą knygos įspūdį. Filosofija, kurios didžioji dalis susijusi su nusižeminimu prieš dievybes ir žmogiško menkumo priėmimu, toli gražu nepadeda.

Dar viena trilogijos problema – jas jungiančio veikėjo metamorfozė. Lyg ir suprantu, kad ja norėti parodyti įvairių religinių/mistinių potyrių efektai žmogaus kūnui ir sielai, bet Ransomo elgesio (ir netgi išvaizdos) pokyčiai įvyksta pernelyg staigiai, kad įtikintų ir leistų skaitytojui įsijausti į veikėjo vidinį pasaulį. Tai dar vienas siužeto trūkumas, galimai geras knygas verčiantis geriausiu atveju vidutinėmis.

Neabejoju, kad dalis (galbūt netgi didžioji) filosofinių pamąstymų praslydo man pro akis ir smegenis, neradę jose tinkamo atsako. Gana akivaizdu, jog tuose pamąstymuose pilna simbolikos, iš kurios supratau turbūt tik pusę tiek, kiek pastebėjau, o kiek dar nepastebėjau – išvis nežinau. Tačiau iš to, ką supratau, man nepatiko dar vienas dalykas. Tai – tiksliųjų mokslų menkinimas. Pirmuose dviejuose romanuose pagrindinis blogiukas yra fizikas genijus, sukūręs kosminį laivą. Tačiau jis taip pat yra labai arogantiškas, apsėstas megalomanijos, tikisi užkariauti kitas planetas žmonijos labui ir išnaikinti tų kitų planetų gyventojus. Trečiajame romane blogio jėgų irštva yra Britanijos vyriausybės sukurta mokslinių tyrimų koordinavimo institucija, o jai besipriešinanti grupuotė sudaryta iš „paprastų ir dievobaimingų“ miestelėnų. Po perkūnais, tokie dalykai skamba kaip paimti iš kokių tamsiausių religinių fundamentalistų propagandinių bukletų, o ne Oksfordo profesoriaus kūrinio, kad ir mokslinės fantastikos. Ypač stebina tai, kad įvairios detalės atskleidžia, jog Liuisas nemažai nusimanė apie mokslo pasiekimus įvairiose srityse, ir pačių pasiekimų toli gražu nemenkino. Bet štai mokslininkai (bent jau tie, kurie ne humanitarai) jam kažkuo nepatiko.

Apibendrinant knygose yra įdomių vietų ir gabaliukų, bet bendras vaizdas – ne koks. Įvertinsiu 6 iš 10.

Laiqualasse

2 comments

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *