Šią savaitę naujienos kažkaip pasitaikė labai artimos, erdvine prasme. Čia ir Saulės audra, ir Mėnulio tyrimai, ir netgi laboratoriniai eksperimentai. Žinoma, yra ir pora naujienų iš tolimesnių vietų, bet apie viską nuo pradžių.

***

Šią savaitę Žemę buvo užgriuvusi energingų dalelių audra, išsviesta iš Saulės. Vadinamasis vainiko masės išmetimas (coronal mass ejection) pats savaime nėra labai retas ar neįprastas reiškinys, tačiau šis buvo stipresnis, nei paprastai. Žemei pasisekė, kad energingų dalelių magnetinio lauko kryptis sutapo su Žemės magnetiniu lauku, taigi audra buvo silpnesnė, nei tikėtasi, ir jokios žalos nepridarė. Tiesa, tai buvo ne vienintelis žybsnis šią savaitę; po poros dienų iš to pačio Saulės regiono išlėkė dar vienas dalelių pluoštas. Abiejų žybsnių sukeltos audros Žemės magnetosferoje „nustūmė“ Šiaurės ir Pietų pašvaistes artyn prie pusiaujo; nors Lietuvoje jos lyg ir nebuvo matomos, bet panašiose platumose kitur pasitaikė. Na o NASA‘os Saulės stebėjimų palydovai visą šitą reikalą fiksavo ir vėliau pateikė filmuką:

171 ir 131 angstromų spinduliuotė yra didelės energijos ultravioletiniai spinduliai; jie atskleidžia Saulės vainiko, dešimčių milijonų laipsnių temperatūros plazmos, struktūrą.

***

Nuo Saulės pažvelkime į Mėnulį. Aplink jį jau kurį laiką skrenda du palydovai, sudarantys Gralio (GRAIL, Gravity Recovery and Interior Laboratory) sistemą. Dabar jie pradeda savo pagrindinę misiją – Mėnulio gravitacijos žemėlapio sudarymą. Panašiai kaip Europos kosminės agentūros GOCE projektas Žemėje, taip Gralis Mėnulyje ieškos dangaus kūno traukos netolygumų ypatingai dideliu tikslumu sekdamas atstumo tarp dviejų palydovų pokyčius. Taip bus galima nustatyti vidinę Mėnulių struktūrą. Gauti duomenys turėtų padėti suprasti, kaip susiformavo Žemė ir Mėnulis, ir bendrai pagilinti žinias apie planetų formavimosi procesus.

***

Visokiausių įdomybių galima rasti netgi dar arčiau Žemės, pavyzdžiui Tarptautinėje kosminėje stotyje. Ten dirbantis chemikas laisvalaikiu tyrinėja įvairius paprastus reiškinius ir kaip jie pasikeičia mažos gravitacijos sąlygomis. Pavyzdžiui vanduo – kai gravitacija silpna, jo paviršiaus įtempimo jėgų užtenka, kad ant metalinių rėmelių išsitemptų plėvelės, panašios į muiluoto vandens plėveles Žemėje. Tik kosmose jos gali būti gerokai storesnės ir iš gryno vandens. Taip pat jos įdomiai virpa, o dar įdomesni dalykai dedasi užlašinus dažų ir pakaitinus vieną pusę. Na bet ką aš čia pasakoju, tiesiog imkit ir žiūrėkit (net angliškai suprasti nebūtina):

***

Vis dar Tarptautinėje kosminėje stotyje, pasižiūrėję pro langą, galime pamatyti Žemę. Astronautai parengė iš tokių vaizdų sudarytą filmuką. Vėlgi komentuoti nedaug yra ką, tiesiog reikia žiūrėti ir grožėtis, ypač žaibų pašvaistėmis:

***

Iš kosmoso nusileiskime visai ant Žemės, į Šveicariją ir CERN tyrimų centrą. Ten viename iš eksperimentų pagaliau pavyko išmatuoti antivandenilio spektrą. Na, tiksliau sakant, ne visą spektrą, bet bent jau vieną spektrinę liniją. Turint omeny, kad išlaikyti antivandenilį (vandenilio antimedžiagos „dvynį“, sudarytą iš antiprotono ir pozitrono) nesuirusį yra ne taip jau paprasta, matavimo prietaisai turi būti labai tikslūs ir labai greitai reaguoti į pokyčius. Bet tą padaryti pavyko, taigi eksperimentas gali judėti toliau. Galutinis jo tikslas – išmatuoti visą antivandenilio spektrą ir taip labai tiksliai nustatyti jo struktūrą. Tai galbūt padės išsiaiškinti, kodėl Visatos gyvavimo pradžioje medžiagos atsirado šiek tiek daugiau, nei antimedžiagos, taigi likučiams „susiprastinus“ dalis medžiagos išliko ir leido atsirasti visai kosminei struktūrai, kurią matome pro teleskopus.

***

Jau praeitą savaitę minėjau keistai atrodantį galaktikų spiečių Abell 520, kurio struktūra neatitinka to, ką teigia dabartinė kosmologinė teorija. Šią savaitę UniverseToday nagrinėja vieną mokslinį straipsnį apie šį spiečių. Nieko labai naujo pristatyme neparašyta, tiesiog pakartota informacija apie Kulkos spiečių (Bullet Cluster), kuris buvo laikomas puikiausiu tamsiosios materijos egzistavimo įrodymu, bei dar keletą spiečių, kurie atrodo taip pat, kaip ir Kulkos. Tačiau Abell 520 yra kitoks – nors jis, kaip ir kiti, yra dviejų ar daugiau spiečių susiliejimo padarinys, jo centre egzistuoja ne tik dujų, bet ir tamsiosios materijos telkinys, nors pagal teoriją tamsioji materija, kaip ir Kulkos spiečiuje, turėjo judėti kartu su žvaigždėmis, o ne su karštomis dujomis. Kodėl taip yra? Kol kas neaišku, bet aptariamame straipsnyje pateikiami keli spėjimai. Bendra išvada kol kas tik viena – reikia daugiau duomenų iš kitų besiliejančių galaktikų spiečių, kad suprastume, ar Abell 520 yra visiška retenybė, ar vienas iš normalių tokio susidūrimo padarinių.

***

Neretai atsitinka taip, jog kosmose įdomybės slepiasi ten, kur mes jau žiūrėjome, tiesiog pirmą kartą žiūrėdami jų nepamatėme. Štai ir dabar, nauju FourStar infraraudonųjų spindulių teleskopu pasižiūrėję į nedidelį dangaus lopinėlį, anksčiau stebėtą ir Hablo, ir Čandros teleskopais, mokslininkai aptiko jauną galaktikų spiečių. Šis spiečius susiformavo, kai Visatos amžius nesiekė trijų milijardų metų, taigi jo savybės leidžia geriau suprasti ankstyvą Visatos struktūrų formavimosi etapą. Be to, FourStar yra sukonstruotas taip, kad galėtų labai greitai nustatyti tiriamos galaktikos raudonąjį poslinkį, taigi ir atstumą iki jos. Taip iškart sudaromas trimatis stebimo dangaus ploto žemėlapis. Per pusmetį darbo šiuo instrumentu jau nustatyti atstumai iki 1000 tolimų galaktikų ir ateityje jų tik daugės.

***

Štai ir visas kąsnis šią savaitę. Gero šventinio sekmadienio vakaro ir kitos savaitės, kai Visatą kramsnosime toliau :)

Laiqualasse