Kąsnelis Visatos IX: daug Mėnulio ir šiek tiek menų

Vos spėjau parašyti poros savaičių žinias apie neutrinus, sužinojau, jog dabar yra jau daugiau naujienų. Apie tai – žemiau; kaip ir apie į Saulę krentančias kometas, Mėnulio ir Marso paslaptis, bei kitas naujienas Visatoje šią savaitę.

***

Taigi, neutrinai. Trumpai visą istoriją apie tai, kaip jie lygtai juda greičiau už šviesą, priminiau ankstesniame įraše. Taip pat ten minėjau, jog OPERA eksperimento mokslininkai atrado galimą paklaidos šaltinį – prastą šviesolaidį – kuris galėjo iškreipti rezultatus. O dabar tie patys duomenys, kuriuos naudojo OPERA eksperimentatoriai, buvo patikrinti su kitu eksperimentu, įsikūrusiu tame pačiame Gran Sasso kalne. ICARUS, nors yra skirtas kosminių spindulių stebėjimams, taip pat jautrus ir neutrinams. Deja, pranešime nėra detalių apie tai, kokia tiksliai informacija buvo paimta ir kaip kitaip apdorota, tačiau gauti rezultatai rodo, jog neutrinai visgi juda ne greičiau už šviesą.

***

Iš Mėnulio į Žemę yra atgabenta daugybė akmenų. Didžioji jų dalis yra beveik visiškai neįmagnetinti, nes juose mažai geležies. Tačiau kai kuriuose geležies pastebimai daugiau, ir jų magnetinis laukas taip pat gerokai stipresnis. Ilgą laiką šių akmenų kilmė buvo paslaptis, bet dabar iškelta hipotezė, jog jie yra didelio, labai geležingo, meteorito liekanos. Šis meteoritas atsitrenkė į Mėnulį netrukus po jo susiformavimo ir sukūrė milžinišką Pietų ašigalio-Eitkeno baseiną (South Pole-Aitken basin). Baseino pakraščiai turėtų būti nusėti geležingais įmagnetintais uolienos gabalais; ir tikrai, didžioji dalis magnetinių akmenų buvo surinkti būtent baseino pakraščiuose. Visgi norint detaliau patikrinti hipotezę, reikia daugiau akmenų, o tam reikia vėl keliauti į Mėnulį. Dar viena priežastis ten nuvykti :)

***

Dar viena naujiena apie Mėnulį. Visi žinome, jog į mus žiūrinti Mėnulio pusė yra ne tik nusėta smulkių kraterių, bet taip pat padengta dideliais tamsiais plotais, vadinamais jūromis. Tamsioji pusė jūrų neturi. Ar tokia konfigūracija yra atsitiktinė? Atrodo, kad ne – kompiuterinių simuliacijų pagalba nustatyta, jog dėl Mėnulio formos netaisyklingumo, lėtėjant jo sukimuisi, tikimybė, kad į mus galų gale atsisuks būtent ši pusė, yra dvigubai didesnė, negu kad atsisuks priešinga, nors tai irgi būtų stabili konfigūracija. Tiesa, toks aiškinimas man atrodo šiek tiek keistas. Visų pirma, beveik neabejoju, kad Mėnulio paviršiaus struktūrų formavimuisi turėjo įtakos netoli esanti Žemė, taigi net jei Mėnulis būtų sustojęs priešinga kryptimi, vis tiek artimesnėje pusėje būtų jūrų. Antra, Mėnulio formos nesferiškumas taip pat yra sukeltas Žemės gravitacijos – jis neegzistavo visą laiką nuo pat Mėnulio atsiradimo, o didėjo, lėtėjant palydovo sukimuisi. Gali būti, kad mokslininkai į šituos dalykus atsižvelgė, tačiau jei tai, tai pranešime trūksta detalių.

***

Ir dar sykį apie Mėnulį: NASA Goddardo kosminių skrydžių centras sukūrė filmuką, pristatantį puspenkto milijardo Mėnulio istoriją. Žiūrėkite į sveikatą:

***

Marse, priešingai nei Žemėje, plutos drebėjimai nevyksta. Jų būta kažkada labai seniai, prieš milijardus metų, bet vėliau Marso pluta sustingo ir paviršius tapo ramus bei geologiškai negyvas. Bet ar tikrai? Nauja Marso paviršiaus nuotraukų analizė rodo, jog bent vienoje vietoje palyginus neseniai (per pastarąjį milijoną-kitą metų) daug akmenų riedėjo iš vieno taško į kitą. Riedėjimo trajektorija, akmenų kiekis bei lokalizacija leidžia spėti, jog tai greičiau yra plutos drebėjimo, o ne, pavyzdžiui, potvynio padarinys. O apie naujumą spręsti galima iš to, kad Marso vėjai dar neužlygino akmenų paliktų pėdsakų. Įrodymas gal ir ne geležinis, bet visai įdomus.

***

Ir dar vienas filmukas, tik šįkart jau stebėjimų rezultatas, pristatantis kometos SWAN („Gulbė“) kritimą į Saulę. Kometa aptikta vos prieš keletą dienų, kai jau buvo labai arti Saulės. Pasiekusi mūsų žvaigždę, kometa pradingo. Filmuke matyti, kaip ji juda Saulės link ir pranyksta už koronografo (prietaiso tiesioginiams Saulės spinduliams blokuoti).

***

Na ir dar vienas filmukas, tik čia jau labiau muzika. Vienas doktorantas sonifikavo praeitos savaitės Saulės audrą. Sonifikacija – tai negarsinių signalų pavertimas garsiniais. Nesigilinau, kaip tai padaryta šiuo atveju, bet sonifikuojant garsais galima paversti labai įvairius signalus: Saulės vėjo tankį, greitį, magnetinio lauko stiprumą, netgi cheminę sudėtį. Sakyčiau, įdomi ir idėja, ir rezultatas:

***

Google Sky jau senokai leidžia mums tyrinėti dangų regimųjų spindulių diapazone. O dabar tą patį galima daryti ir su infraraudonuoju dangumi – WISE palydovo komanda sukūrė interaktyvų dangaus žemėlapį. Man jį krauna šiek tiek lėtokai, o ir nuotraukų raiška nėra tokia didelė, kaip norėtųsi, bet kaip pirmas žingsnis – labai šaunu.

***

Kaip vyksta ankstyvoji galaktikų evoliucija? Pirmieji milijardai metų po Didžiojo sprogimo vis dar pateikia daugybę mįslių, bet nauji duomenys padeda šiek tiek praskleisti paslapties šydą. Štai atlikus stebėjimus su MASSIV prietaisu Labai dideliame teleskope (Very Large Telescope, VLT) paaiškėjo, jog labai jaunos (jaunesnės nei ~5 mlrd. metų amžiaus) galaktikos auga rydamos aplinkines dujas, bet vėliau (esant 5-8 mlrd. metų amžiaus) pagrindinis naujos materijos šaltinis tampa kitos, mažesnės, galaktikos. Dar vėliau dujos, išmestos iš galaktikų per pirmąjį žvaigždėdaros pliūpsnį, ima grįžti atgal ir toliau maitina jau lėtesnį ir tolygesnį žvaigždžių formavimąsi.

***

Štai ir viskas šią savaitę. Stulbinančiai gražaus paveiksliuko neradau, bet tikiuosi atsipirkti tais trim filmukais :)

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *