Prieš mėnesį rašiau keletą įrašų apie vieną savo straipsnį, kuriame nagrinėjome žybsnių Galaktikos centre atsiradimą. Maždaug tuo pačiu metu informaciją apie tą straipsnį sužinojo NASA Chandra teleskopo mokslininkų komanda ir sugalvojo, kad tai yra visai įdomu (tuo labiau, kad rėmėmės Chandra rentgeno duomenimis). Šiandien pasirodė pranešimas spaudai „NASA‘os Čandra aptinka Paukščių Tako juodąją skylę rupšnojant asteroidus“. Pavadinimas, aišku, skirtas patraukti akiai – taip paprastai būna su pranešimais spaudai. Tekstas irgi skambus bei pilnas raktinių žodžių, tačiau bent jau nenukrypstantis nuo temos ir daugmaž tvarkingai pristatantis mūsų darbą. Ir kartu puiki proga pasitreniruoti išversti tokio pobūdžio straipsnelį. Jei kam įdomu lietuviškas tekstas – jis po kirpsniuku.

***

Vašingtonas, JAV – Milžiniška juodoji skylė Paukščių tako centre galbūt naikina ir ryja asteroidus; tai galėtų paaiškinti dažnai stebimus žybsnius. Taip teigia astronomai, naudodamiesi duomenimis iš NASA‘os Chandra rentgeno spindulių observatorijos.

Jau keletą metų Chandra maždaug kartą per dieną pamato rentgeno žybsnius, sklindančius iš supermasyvios juodosios skylės, vadinamos Šaulio A*, arba trumpiau Sgr A*. Žybsniai trunka keletą valandų, o jų šviesis būna nuo keleto iki beveik šimto kartų didesnis nei įprastinis juodosios skylės galingumas. Žybsniai taip pat buvo aptikti naudojantis infraraudonųjų spindulių duominimis, gautais Čilėje esančiu Europos pietų observatorijos Labai dideliu teleskopu.

„Mokslininkai dažnai abejojo, ar asteroidai išvis gali susiformuoti atšiauriose supermasyvios juodosios skylės apylinkėse,“ teigia Kastytis Zubovas iš Lesterio universiteto Jungtinėje karalystėje, pagrindinis straipsnio, netrukus pasirodysiančio žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“, autorius. „Tai yra labai įdomu*, nes mūsų tyrimas rodo, jog tik labai didelis asteroidų kiekis gali sukelti šiuos žybsnius.“

Zubovas ir jo kolegos teigia, kad aplink Sgr A* egzistuoja debesis, turintis šimtus trilijonų asteroidų ir kometų, atplėštų nuo jų gimtųjų žvaigždžių. Asteroidai, priartėję arčiau nei 150 milijonų kilometrų atstumu nuo juodosios skylės – maždaug per atstumą tarp Žemės ir Saulės – potvyninių juodosios skylės jėgų sudraskomi į gabaliukus.

Tada šios skeveldros yra išgarinamos dėl trinties, kylančios skriejant per karštas retas dujas, tekančias į Sgr A*, panašiai kaip meteoras įkaista ir ima švytėti krisdamas pro Žemės atmosferą. Taip sukuriamas žybsnis, o asteroido liekanas galiausiai praryja juodoji skylė.

„Asteroido orbita gali pasikeisti jei jis priartėja pernelyg arti žvaigždės ar planetos Sgr A* prieigose“, teigia bendraautorius Sergejus Najakšinas, taip pat iš Lesterio universiteto. „Jei asteroidas nusviedžiamas juodosios skylės link, jis yra pasmerktas.“

Autorių skaičiavimais tik asteroidai, kurių spindulys didesnis nei maždaug 10 kilometrų, gali sukelti žybsnius, aptiktus Chandra teleskopu. Tuo pat metu Sgr A* gali ryti ir mažesnius asteroidus, bet juos pamatyti sudėtinga, nes jų sukeliami žybsniai būtų blyškesni.

Šie rezultatai neblogai atitinka skaičiavimus, kiek asteroidų galėtų būti šiame regione, padarius prielaidą, jog asteroidų skaičius aplink vieną žvaigždę netoli Žemės yra panašus į asteroidų skaičių aplink žvaigždes prie Paukščių Tako centro.

„Patikrinimui mes apskaičiavome, kad per 10 milijardų metų Galaktikos amžių juodoji skylė turėjo suvartoti keletą trilijonų asteroidų,“ teigia bendraautorė Sera Markof iš Amsterdamo universiteto Nyderlanduose. „Suvartota būtų tik maža dalis, taigi asteroidų šaltinis neišsektų.“

Planetos, nusviestos į orbitas penelyg arti Sgr A* taip pat būtų suardomos potvyninių jėgų, tačiau tai įvyktų žymiai rečiau nei asteroidų sudarkymai, nes planetų pasitaiko ne taip dažnai. Tokia įvykių eiga galėjo sukelti ankstesnį Sgr A* rentgeno pašviesėjimą maždaug milijonu kartų prieš šimtmetį. Nors šis įvykis nutiko daug metų iki atsirandant rentgeno teleskopais, Chandra ir kiti rentgeno tyrimų projektai aptiko rentgeno „žvaigždinio aido“, atsispindinčio nuo gretimų debesų, pėdsakų, suteikdami žybsnio laiko ir šviesio įvertį.

„Tai būtų staigi planetos gyvenimo pabaiga, žymiai dramatiškesnis likimas nei kada nors patirs planetos mūsų Saulės sistemoje,“ teigia Zubovas.

2012-ais metais Chandra atliks labai ilgą Sgr A* stebėjimą, kuris suteiks naujos vertingos informacijos apie žybsnių šviesį ir dažnumą ir turėtų padėti patikrinti čia pristatomą juos paaiškinantį modelį. Šis tyrimas gali pagerinti supratimą apie asteroidų ir planetų formavimąsi atšiauriose Sgr A* prieigose.

Chandra programą NASA‘os Mokslo misijų valdybos Vašingtone pavedimo valdo NASA Marshall kosminių skrydžių centras Hantsvilyje, Alabamoje. Chandra mokslo ir skrydžių operacijas iš Kembridžo Masačiusetse valdo Smithsonian astrofizikos observatorija. Daugiau informacijos apie Chandra rasite http://www.nasa.gov/chandra ir http://chandra.si.edu.

 

* – aš atsisakau versti žodį „exciting“ žodžiu „jaudinantis“ ar kitomis to žodžio formomis.

Laiqualasse