Gyko komentarai. Žmonės pirmieji, žmonės paskutiniai

Paskutiniame įraše žadėjau kažko, kas nebus astronaujiena. Tai va jums eiliniai gyko komentarai, nes vakar baigiau skaityti vieną knygą. Knyga vadinasi „Last and First Men“, ją parašė toks filosofas ir fantastas Viljamas Olafas Steipldonas (W. Olaf Stapledon) 1930 metais. Knygos užmojis, švelniai tariant, nemenkas – aprašyti visą žmonijos istoriją nuo Pirmojo pasaulinio karo iki žmonijos išnykimo po… dviejų milijardų metų. Idėja didinga, bet rezultatas, deja, tik pusėtinas.

Knygos pasakotojas – vienas iš Paskutiniųjų žmonių, aštuonioliktos žmonijos rūšies atstovas, įdomiu telepatiniu būdu susisiekęs su vienu iš Pirmųjų žmonių (t.y. mūsų) ir perduodantis jam žinias apie žmonijos kelius ir klystkelius, bėgant amžiams ir milijonams metų. Paskutinieji žmonės daugeliu atžvilgių atrodo bejausmės būtybės, taigi ir visas pasakojimas panašesnis ne į romaną, bet į istorinę/filosofinę apybraižą. Neabejoju, kad autorius bent iš dalies to ir siekė – visgi filosofas buvo. Tačiau skaitytojui įsijausti į romano siužetą toks šaltumas trukdo.

Pristatoma žmonijos istorija tuometiniam skaitytojui galbūt galėjo atrodyti kažkiek įtikinama, tačiau dabar, praėjus beveik šimtui metų po knygos parašymo, yra gana juokinga. Ypač, žinoma, pirmosios dalys, kuriose kalbama apie keletą artimiausių šimtmečių. Abejoju, ar netgi tada daugelis galvojo, kad artimiausias didelis konfliktas kils tik po šimto metų, ir dar tarp Anglijos ir Prancūzijos. Vėliau Europa užleidžia pozicijas Amerikai ir Kinijai – atrodytų, labai neblogas spėjimas apie tai, kaip vystosi mūsų pasaulio istorija; tačiau tai įvyksta tik dar po poros šimtų metų ir tik todėl, kad karo metu visa Europa sunaikinama nuodingomis dujomis. Kinijos ir Amerikos dichotomija pristatoma įdomiai, tačiau Kinija niekada netampa komunistine (komunizmas išnyksta kartu su Rusija šiek tiek prieš Europos sunaikinimą), nes, mat, „kinų savimonei komunizmas yra svetimas“. Įdomus požiūris, dabar keliantis šypseną, bet trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje gal netgi atrodęs protingas ir įtikinamas.

Nepasakosiu tolesnės siužeto santraukos, nes nelabai yra kaip sutraukti šitą pusketvirto šimto puslapių kūrinį. Pasakojime, sakyčiau, neblogai atskleidžiamas cikliškas žmonių gyvenimo būdas – civilizacijos iškyla, gyvena, žlunga, tas pat atsitinka ir su žmonijos rūšimis. Pastarosios kinta nuo labai artimų mūsiškei (gal tik kiek aukštesnių ir plaukuotesnių, bei matančių truputį infraraudonos šviesos) iki labai fantastinių (didžiulių smegenų, nejudriai gyvenančių specialiai tam pastatytuose bokštuose), ir kuo toliau einama per milijonus žmonijos metų, tuo paprastai darosi keistenės; tai yra vienas iš keleto knygos pliusų. Kitas man patikęs dalykas – visos žmonijos istorijos ir atskirų jos etapų dažnas palyginimas su simfonija, atskiromis jos dalimis ir taip toliau. Kartais skaitant mintyse iškildavo berods Markui Tvenui priskiriamas posakis „istorija nesikartoja, ji rimuojasi“. Kažkas panašaus atskleidžiama ir šioje knygoje, o pati jos pabaiga – vienintelis netikėtas siužeto vingis – visai įdomiai užbaigia vingiuotą žmonijos kelią.

Dar pora maloniai nustebinusių elementų yra susiję su kai kuriais mokslais. Pavyzdžiui, knygoje minimas Žemės amžius (2 mlrd. metų nuo susikūrimo iki žmonių atsiradimo) ne per daugiausiai skiriasi nuo to, kurį žinome šiandien (4,5 mlrd.), tačiau knygos rašymo metu daugelis mokslininkų dar galvojo, jog Žemė yra gerokai jaunesnė (milijardo arba dar mažiau metų amžiaus). Taip pat minimi lėti žemynų kontūrų pokyčiai, vykstantys per milijonus metų – tai daug labiau primena plokščių tektonikos teoriją, o ne katastrofų teoriją, kurios buvo laikomasi iki praeito amžiaus vidurio. Šiokie tokie dalykai apie evoliuciją, paveldimumą ir netgi genetiką taip pat primena dabartinį, o ne šimto metų senumo mąstymą, bet čia gali pasireikšti ir mano neišmanymas apie tų mokslų istoriją. Bet kuriuo atveju matyti, jog autorius nusimanė apie to meto mokslo pasiekimus ir kai kuriuos iš jų pritaikė knygoje. Kad ir galaktikų egzistavimas, įrodytas vos keletą metų iki knygos pasirodymo, arba Saulės virtimas baltąja nykštuke, tuo metu taip pat buvęs gana naujas atradimas.

Deja, knygoje ne viskas yra vien tik geri dalykai. Pradedant nuo tos pačios astronomijos, keletas idėjų turėjo atrodyti kvailos net ir tais laikais (planetos gravitacija priklausanti nuo joje gyvenančių būtybių protinio išsivystymo), o kitos atrodo juokingos dabar (žvaigždžių virusas, užkrečiantis vieną žvaigždę po kitos ir perduodamas per žvaigždžių spinduliuotę). Tokie dalykai, kaip žmonių gyvenimas Veneroje ir Neptūne, anais laikais turbūt irgi neatrodė tokie juokingi, kaip dabar, bet įvairios detalės tikrai stebina, ir ne gerąja prasme. Taip pat, grįžtant prie pasakotojo, labai baltais siūlais surištos kai kurios pasakojimo dalys, per kurias „peršokama, nes nėra laiko jas pristatinėti detaliai“; jei man trūktų fantazijos turiningai užpildyti tokias spragas, pasistengčiau jas pateikti bent jau ne taip akivaizdžiai.

Didžiausia siužeto problema, mano supratimu, yra žmonijos vystymosi lėtumas. Jau minėjau tai, kad pirmas karas kyla tik po šimto metų. Gerokai vėliau, kai žmonija pirmą kartą susivienija į vieną pasaulinę valstybę, joje penketą tūkstantmečių vyksta stagnacija, praktiškai be jokio progreso, o vėliau civilizacija žlunga dėl… energetinės krizės ir iškastinio kuro trūkumo. Vėlesnėse epochose žmonija ima naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius, bet tik vandens, vėjo ir ugnikalnių energiją. Apie Saulės energiją nė karto nebuvo užsiminta. Branduolinė energetika atsiranda tik po keleto tūkstantmečių (tačiau pliusas autoriui, kad išvis kažką tokio paminėjo – vėlgi įrodymas, kad jis žinojo apie tuometinio mokslo pasiekimus). Na o didžiausias liapsusas, kalbant apie progreso lygį, yra toks. Pirmą kartą į kosmosą žmonės pakyla maždaug po trijų šimtų milijonų metų, kai supranta, kad tuojau reikės migruoti lauk iš Žemės. Va taip vat.

Taigi apibendrinant knygoje yra įdomių idėjų, bet jų gerokai mažiau nei pakankamai naiviai jau dabar atrodančių teiginių. Ir dar viskas paslėpta sausu neįtraukiančiu stiliumi. Visiškai subjektyvus įvertinimas – 6/10.

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *