Žvaigždžių formavimasis yra paslaptingas reiškinys. Nors proceso pagrindus – gravitacinį nestabilumą – supratome beveik prieš šimtmetį, įvairios detalės neduoda ramybės dar dabar. Priežastys tam yra kelios: labai didelis skirtumas tarp didžiausių ir mažiausių reikšmingų mastelių (nuo termobranduolinių reakcijų iki molekulinio debesies), trumpiausių ir ilgiausių reikšmingų laiko tarpų (nuo tų pačių reakcijų iki žvaigždžių evoliucijos), procesų įvairovė (chemija, magnetizmas, gravitacija…). Kol kas net galingiausi superkompiuteriai negali aprėpti visų šių reiškinių, o geriausi stebėjimų duomenys atskleidžia tik tam tikras proceso dalis. Taigi kone kiekviena nauja detalė yra įdomi ir dažnai tampa reikšminga, dėliojant šią svarbią astronominę dėlionę.
Kartais ta detalė gali būti vienintelė nuotrauka. Taip yra iš šį kartą – APEX teleskopu Čilėje padaryta tamsios juostos Tauro molekulinių debesų komplekse nuotrauka atskleidžia ryšį tarp dulkėtų zonų ir žvaigždėdaros. Tokios juostos žinomos jau daugiau nei šimtą metų, bet ilgą laiką jos buvo matomos tik kaip tamsūs siūlai, nusidriekę dangumi ir užstojantys tolimesnių žvaigždžių šviesą. Šviesą sugeria juostose susikaupusios labai šaltos molekulinės dujos ir panašiai šaltos dulkės, kurių temperatūra siekia vos kelias dešimtis kelvinų, taigi jos aptinkamą šviesą skleidžia tik milimetrinių bangų ruože. Praktiškai visų kitų ilgių bangose tokie regionai atrodo visiškai tamsūs.
Nauji stebėjimai ne tik parodo, kad keleto dešimčių parsekų ilgio kosminė juosta sudaryta iš tų dulkių, bet ir atskleidžia joje pasislėpusias protožvaigždes. Paveikslėlyje matomi šviesiai oranžiniai plėmai yra dvi pradedančios kaisti dujų sankaupos, greitai užsižiebsiančios termobranduolinių reakcijų spindesiu.
Žinoma, iš principo apie tokius dalykus žinoma jau seniai. Žvaigždės formuojasi labai tankiose ir šaltose dujų ir dulkių sankaupose, kurios dėl savo gravitacijos sukrenta į tankius gumulus, tie gumulai pradeda kaisti, bet neišsisklaido, o tik po kiek laiko pavirsta žvaigždėmis. Tačiau akivaizdžiai parodyta sąsaja tarp protožvaigždžių ir šaltų dujų juostos – tai jau kažkas nauja. Kyla klausimas, kaip tokios juostos gali susiformuoti, kodėl dulkės nesukrito į daugmaž sferišką gumulą.
Teorija čia gali pateikti vieną atsakymo variantą (nebūtinai teisingą, ir čia prasideda mano spėjimai, taigi klaidingumo galimybė dar padidėja :)). Jau senokai galvojama, kad labai svarbus žvaigždėdaros ingredientas yra turbulencija molekuliniame debesyje. Turbulencija – tai dujų judėjimas įvairiomis kryptimis, tai šen, tai ten, sukeliantis gana staigius dujų savybių pokyčius įvairiose debesies vietose. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, dujų tankis, bėgant laikui, kiekviename taške gali gana smarkiai svyruoti; taip padidėja tikimybė, jog prasidės gravitacinis kolapsas. Turbulencija gali kilti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, supernovų sprogimų. Tokie sukrėtimai plinta apytikriai sferiniais burbulais, o kai pora burbulų susiduria, susiformuoja plokštuma. Jei tokia plokštuma susiduria su dar vienu burbulu, susidūrimo vietoje dujos suspaudžiamos į liniją, galbūt panašią į aptiktą stebėjimais. Supernovų sprogimai ima vykti praėjus vos keliems milijonams metų po žvaigždžių atsiradimo, taigi beveik gimtajame spiečiuje. Jei netoli to spiečiaus yra molekulinis debesis, tokie sukrėtimai gali labai sėkmingai vykti.
Nežinau, kiek šita mano spekuliacija artima teisybei, bet pagalvoti buvo visai įdomu.
Laiqualasse