Šiomis dienomis naujienos apie atrastas planetas už Saulės sistemos ribų jau nieko nebestebina. Pranešimai apie aptiktas superžemes – planetas, kurios yra keletą kartų masyvesnės už Žemę ir galbūt panašios sudėties – jau truputį įdomesni. Na o labiausiai dėmesį patraukia žinios apie planetas, aptiktas savo žvaigždžių gyvybinėse zonose. Tokiose planetose gali būti skysto vandens, taigi ir gyvybės, bent kažkuo panašios į žemišką. Apie tokią planetą pranešta šiandien, taigi skubu pasidalinti žiniomis.
Planeta bent kol kas vadinama nelabai poetiškai – GJ 667Cc. Tai reiškia, jog ji yra antroji žvaigždės GJ 667C planeta (planetos žymimos mažosiomis raidėmis nuo b pagal atradimo laiką). Pačios žvaigždės kode taip pat užfiksuota svarbi informacija – tai yra trečioji (C) trinarės sistemos narė. Planeta nuo žvaigždės nutolusi vos per 13 šimtųjų astronominio vieneto dalių, mažiau, nei Merkurijus nuo Saulės, o jos metai trunka vos 28 žemiškas dienas. Jei tokia planeta egzistuotų Saulės sistemoje, jos paviršiuje plūduriuotų išsilydę metalai ir apie jokią gyvybę nebūtų nė kalbos. Bet GJ 667C yra ne Saulė; ji yra M klasės nykštukė, kurios masė nesieka net pusės Saulės masės, o šviesis už mūsų žvaigždės mažesnis net 300 kartų. Taigi net ir taip arti besisukančioje planetoje paviršiaus temperatūra gali nesiekti 100 Celsijaus laipsnių, taigi jei ten yra vandens, jis gali būti skystas. Planetos masė keturis su puse karto viršija Žemės masę, taigi GJ 667Cc gali būti uolinė planeta, tačiau gali būti ir ledo/dujų mišinys, panašiai kaip Neptūnas. Jos sudėtį nustatyti bus įmanoma tik tada, kai kaip nors išsiaiškinsime, koks planetos skersmuo, bet tą padaryti bus nelengva, nebent planeta netyčia trumpam uždengtų kurią nors iš sistemos žvaigždžių (kol kas nežinoma, kokiu kampu sistema pasvirusi lyginant su dangaus plokštuma, taigi nežinia, ar galima tikėtis tranzitų).
Štai iš esmės ir visa informacija apie šią planetą. Bet istorija čia nesibaigia, nes šis atradimas yra gana svarbus. Nors tai jau ne pirma superžemė, aptikta savo žvaigždės gyvybinėje zonoje, GJ 667Cc egzistavimo įrodymas yra svarbus. Visų pirma tuo, jog tai planeta daugianarėje žvaigždžių sistemoje. Vėlgi, tokių buvo žinoma ir anksčiau, bet dar vienas patvirtinimas, kad planetos sukasi ir apie tokias žvaigždes, yra labai šauni žinia, ypač turint omeny, jog maždaug pusė Galaktikos žvaigždžių yra dvinarėse ar daugiau narių turinčiose sistemose. Kitas svarbumas yra tas, jog tokios mažos žvaigždės, kaip GJ 667C, sudaro 75% Galaktikos žvaigždžių. Be to, GJ 667C ir abi jos kaimynės yra neįprastai žemo metalingumo, t.y. jose už helį sunkesnių elementų yra keturis kartus mažiau, nei Saulėje. Anksčiau buvo manoma, jog prie tokių žvaigždžių planetoms tiesiog nėra iš ko formuotis; nebent kokia dujinė milžinė galėtų susidaryti, bet tai ir viskas. Faktas, jog prie mažo metalingumo mažų žvaigždžių gali egzistuoti planetos, ir praplečia galaktinę gyvybingumo zoną, ir sustiprina teiginį, jog Paukščių Take planetų gali būti tiek pat, kiek žvaigždžių, arba netgi daugiau. O dar įdomumą padidina tai, jog planeta yra visai netoli – vos už dvidešimties šviesmečių – taigi jei joje gyvybė egzistuoja, tai su ja netgi teoriškai įmanomas kažkoks prasmingas kontaktas.
Tai tiek, trumpai, šiam kartui. Kada nors greitai gal netgi parašysiu šį bei tą ne astronaujieniško :)
Laiqualasse