Kąsnelis Visatos I: ūkai, menai ir teleskopai

Kad jau skaitytojai į klausimą atsakė labai teigiamai, tai pabandysiu šitą avantiūrą – kassavaitines astronominių naujienų apžvalgas. Kol kas tai bus tik UniverseToday tinklalapio naujienų apžvalga, bet ateityje gal imsiu rankioti ir iš kur kitur. Vien UniverseToday per savaitę įdedama apie 50 naujų įrašų, taigi juos visus apžvelgti tikrai neturiu laiko ir galimybių; tuo labiau, kad ne visi yra astronominiai – nemažai rašoma apie kosminius aparatus, pristatomos nakties dangaus nuotraukos ir panašiai. Visgi šįkart radau devynias naujienas iš praėjusios savaitės, apie kurias trumpus komentarus pateikiu žemiau. Labai laukiu atsiliepimų – kas patiko, kas nepatiko, apie ką norėtumėte daugiau, ir t.t.

***

Esu keletą kartų rašęs apie tai, kad jaunos masyvios žvaigždės išpučia tolyn aplinkinę materiją. Taip atsiranda burbulai, kurių forma ir įvairios savybės leidžia astronomams sužinoti labai daug apie juos suformavusias žvaigždes ir bendrai žvaigždžių formavimosi aplinką. Kol kas tokių burbulų buvo atrasta nemažai, bet norėtųsi daugiau. Tuo tikslu paleistas naujas Zooniverse kolaboracijos projektas – „The Milky Way Project“. Jo tikslas – leisti visiems norintiems analizuoti Spitzer teleskopu padarytas infraraudonas dangaus nuotraukas ir ieškoti burbulų aplink žvaigždes.

***

Kalbant apie žvaigždėdarą, štai jums žvilgsnis į Erelio ūką ir jame esančius Kūrinijos stulpus. Jau seniai puikiai žinomas vaizdas, užfiksuotas Hablo teleskopo regimųjų spindulių ruože, dabar papildytas infraraudonųjų spindulių nuotraukomis iš Herschel teleskopo ir rentgeno spindulių nuotraukomis iš XMM-Newton. Toks plačiaruožis montažas leidžia pamatyti bendrą vaizdą – jaunas masyvias žvaigždes centre, švytinčias ir stumiančias aplinkinę materiją. O štai Kūrinijos stulpuose, priešingai nei manyta anksčiau, neaptikta besiformuojančių žvaigždžių – tai tiesiog šiaip dujų ir dulkių sutankėjimai, nepakankami, kad juose įvyktų gravitacinis kolapsas.

***

Paminėjau infraraudonąjį Heršelio teleskopą. Jis skrieja kosmose, sąlyginai toli nuo Žemės – antrajame Saulės-Žemės sistemos Lagranžo taške. Ten pat skrieja dar vienas teleskopas – Plankas. Abi observatorijos yra Europos kosminės agentūros projektai, tik į dangų žiūri skirtingomis akimis: Heršelis – jau minėtomis infraraudonomis, ieškodamas žvaigždžių formavimosi požymių ir įvairių dujų telkinių, o Plankas stebi mikrobangas, sklindančias beveik nuo pat Visatos atsiradimo, sudarydamas tiksliausią kosminės foninės spinduliuotės žemėlapį. Misija prasidėjo jau prieš dvejus su puse metų, o neseniai Planko teleskope baigėsi šaldiklis. Dėl to išsijungė vienas iš jo prietaisų, kaip ir buvo planuota. Kiti prietaisai dar veikia ir naujos informacijos Plankas dar pateiks, bet pagrindinę užduotį jis jau įvykdė. Kokie bus jos rezultatai, sužinosime per keletą artimiausių metų.

***

Grįžtant prie ūkų, galime pasižiūrėti į Spiralės ūką, vėlgi infraraudonajame ruože. Šis ūkas priklauso planetinių ūkų klasei; tokie susiformuoja, kai maždaug Saulės masės žvaigždė gyvenimo pabaigoje į tarpžvaigždinę erdvę išmeta savo išorinius sluoksnius (tokia lyg ir smarkiai susilpninta supernovos versija). Infraraudonasis vaizdas atskleidžia detalią ūko struktūrą – spindulines juostas, einančias tolyn nuo žvaigždės, ir panašiai.

***

Dabar – apie dar nepamatytą, bet planuojamą pamatyti dalyką. Naujasis Įvykių horizonto teleskopas (Event Horizon Telescope, EHT) per artimiausius dešimt metų turėtų pamatyti mūsų Galaktikos centre esančios juodosios skylės Sgr A* įvykių horizontą. Tai nėra vienas teleskopas, o 50 ar net daugiau teleskopų bendras projektas, kuris pasinaudos interferometrija, kad pasiektų didesnę skiriamąją gebą, nei kada nors anksčiau. Taip mokslininkai tikisi nustatyti akrecinio srauto (NE disko, kaip rašoma tame straipsnyje) aplink Sgr A* savybes ir pamatyti pačios juodosios skylės šešėlį. Šiuo metu didžiausia pasiekta skiriamoji geba yra maždaug 10 kartų prastesnė.

***

Išėjus už mūsų galaktikos ribų, randame įvairių keistų objektų. Štai pavyzdžiui neseniai mokslininkai aptiko objektą, kuris sukelia gravitacinio lęšiavimo efektą toliau esančiai galaktikai, tačiau pats yra nematomas. Ar tai gali būti tamsiosios materijos telkinys, praktiškai visiškai neturintis paprastos materijos (dujų arba žvaigždžių)? Tai yra įmanoma, tokius rezultatus duoda kosmologiniai skaitmeniniai modeliai ir jei paaiškėtų, kad taip ir yra, tai išspręstų vieną iš pagrindinių dabartinės Visatos sandaros teorijos, ΛCDM, problemų – „trūkstamų palydovų problemą“. Atsakymai paaiškės, kai bus sistematiškiau paieškota daugiau tokių telkinių ir gauti kažkokie statistiniai duomenys apie jų kiekį ir savybes.

***

Atstumai iki kitų galaktikų dažnai nustatomi pasitelkiant į pagalbą Ia tipo supernovas. Deja, kol kas jų sprogimo procesas vis dar kelia daugiau klausimų, nei turime atsakymų. Vienas iš tų klausimų – ar jos įvyksta dvinarėse sistemose, kuriose yra tik viena baltoji nykštukė, ar susiliejus dviems tokioms žvaigždžių liekanoms. Naujame straipsnyje diskutuojama apie antrąjį variantą ir įvairias jo detales, o UniverseToday pateikia savo komentarus ir apžvalgą.

***

Šis tas linksmesnio ir paprastesnio – ar tikrai Mirties žvaigždė gali sunaikinti planetą? Į tokį klausimą atsakinėjo vienas studentas magistrantas mūsų universitete, o dabar jo straipsnelį pasigavo naujienų portalai ir paskelbė visam pasauliui. Trumpas atsakymas – Žemę turbūt galėtų, bet Jupiterio greičiausiai ne. O ilgesnį atsakymą sužinosite perskaitę patį straipsnelį (jis neilgas, vos du puslapiai, ir nesudėtingas).

***

Pabaigai – šiek tiek meno. Dar nuo Antikos laikų žmonės galvojo, kad judėjimas kosmose turi savitą harmoniją ir yra dangiškos muzikos išraiška. Panašiai buvo galvojama ir Renesanso laikotarpiu. O dabar vienas kompozitorius patikrino šitą teiginį, sukurdamas muziką iš Saulės sistemos. Jo kūrinyje kiekvienos planetos (ir Plutono!) „metai“ pažymimi viena nata, kurios tembras kinta nuo žemiausios Merkurijui iki aukščiausios Plutonui. Vieni Žemės metai trunka dvi sekundes, o kūrinys tokiu tempu nepasikartodamas grotų nesuskaičiuojamą daugybę kartų ilgiau, nei dabartinis Visatos amžius.

***

O pačiai pabaigai, kaip padėka iki čia perskaičiusiems – šiandienos Astronominis dienos paveiksliukas. Saturno šešiakampis šiaurės polius. Kaip jis susidarė – neaišku, taigi galime tik grožėtis.

Saturno šešiakampis šiaurės ašigalis

Na va, toks pirmasis Visatos kąsnelis jūsų dėmesiui. Ateityje gal bus šiek tiek kitaip, dar nesugalvojau. Tikiuosi, kad jei kas nepatiko, tai taip ir pasakysite :)

Laiqualasse

5 comments

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *