Gyko komentarai. Degantys cepelinai

Man patinka stympankas. Negaliu pasakyti tiksliai, kuo, bet garo varikliai, dantračiai, analoginės technologijos, susietos su secesijos ir giminingų stilių estetika turi žavesio, kuriam sunku atsispirti. Taigi džiaugiuosi, jog stympankas šiuo metu patinka ne man vienam, o vis didesniam žmonių skaičiui, ir į tai dėmesį pradeda kreipti įvairios pinigų gaminimo mašinos. Taip atsiranda stympankinių (ar bent šalia stympanko gulėjusių) filmų, knygų ir žaidimų. Savaime suprantama, jų būtų ir tuo atveju, jei stympankas nebūtų populiarus, tačiau įvairūs „nepriklausomi“ projektai labai retai sugeba perteikti tą epiškumą, kurio noriu kine ar žaidimuose bei pasiekti knygynus, jei tai yra knygos. Užėjęs į kokį knygyną, visada atidžiai peržiūriu fantastikos skiltį, ir neretai leidžiu sau nusipirkti vieną kitą knygą, kurios aprašymas sudomina arba apie kurios autorių esu neblogos nuomonės. Džo Lansdeilo (Joe R. Lansdale) knyga „Flaming Zeppelins“ buvo iš tų, kurių aprašymas sudomino. Tarpušvenčiu perskaičiau ir truputį pakomentuosiu.

Iš aprašymo supratau, kad knyga bus panašaus kvailumo / juokingumo lygio, kaip ir filmas „Nepaprastų džentelmenų lyga“, kuris, beje, man labai patiko. Taigi beveik nedvejodamas pasidovanojau šitą knygą Kalėdoms. Ją iš tiesų sudaro du romanai – „Cepelinai vakaruosna“ („Zeppelins West“) ir „Degantis Londonas“ („Flaming London“), kuriuos sieja tas pats pasaulis ir vienas iš pagrindinių veikėjų – Daktaro Moro (čia perkrikštyto į Momo) patobulintas ruonis, vardu Nedas. Nesu skaitęs „Daktaro Moro salos“, tai nežinau, ar šitas veikėjas paimtas iš ten, ar yra originalus Lansdeilo kūrinys, bet jis tikrai patiko. Visai įdomiai perteiktas ruonio mąstymas ir kai kurios problemos, gyvenant tarp žmonių, nors toli gražu ne visos (labai lengvai ir greitai visi kiti veikėjai pamato ir perskaito tai, ką ruonis, nemokėdamas kalbėti, užrašo ant specialios lentelės, kurią nešiojasi po kaklu).

Likę veikėjai ir vietos, kuriose vyksta veiksmas, yra tikrovės ir įvairiausių XIX a. nuotykinių romanų mišinys. Čia sutinkame garsųjį Laukinių vakarų cirką, jau minėtąjį daktarą Moro/Momo, kapitoną Nemo (arba Bemo), Frankenšteino pabaisą, Žiulį Verną, Herbertą Velsą, marsiečius ir dar visą gausybę gerai ir nelabai žinomų elementų. Deja, nors dauguma jų yra supinti į gana įdomų siužetą, kai kurie (pvz. Drakula pirmojoje dalyje arba piratai antrojoje – daug nespoilinsiu, jei kartais nuspręsit perskaityti) yra prisiūti tokiais baltais siūlais, kad net tamsoje šviečia. Skaitant nejučia mintyse iškilo Tolkino mintys apie Pasakų (t.y. fantastikos / mitologijos) kūrimą (citata labai laisva): „Mitas yra tarsi sriubos katilas, į kurį kiekviena karta įdeda kažką nuo savęs; vėlesnės kartos pasakorius turi pateikti sriubą taip, kad galėtume mėgautis jos skoniu, nesigilindami į pavienius ingredientus“. Labai gaila, bet Lansdeilas padarė tik pirmąją dalį – surinko XIX a. laikų mitologinę sriubą. Bet tada jis ją išpylė iš katilo tiesiai ant stalo prieš susirinkusius skaitytojus, padėjo keletą šaukštų ir liepė valgyti, nors, švelniai tariant, keisti literatūriškai-kulinariniai sprendimai tiesiog bado akis, o ir visas patiekalas dėl to neatrodo labai apetitiškas (nors pradžioje ir ant galinio viršelio yra daugiau spindinčių pagyrų, nei blizgučių ant tvailaitinio vampyro).

Nepaisant šito suplakimo, knyga susiskaitė visai lengvai. Nesitikėjau jokios gilios filosofijos ar protingų idėjų, tad jų ir nepasigedau. Iš kitos pusės, veiksmas neįtraukė, nei vieno veikėjo likimas nesukėlė beveik jokių emocijų. Ir dar man asmeniškai pasirodė labai per daug dėmesio skiriama „antram galui“ ir tokio pobūdžio juokeliams; nors čia turbūt skonio reikalas, man taip dažnai atrodo ir tokiuose kūriniuose, kur kitiems visiškai neužkliūva (pvz. „Raganiuje“ arba „Game of Thrones“). Bendrai paėmus manau, kad iš knygų pavyktų pastatyti visai neblogus veiksmo filmus, panašaus lygio į „Transformerius“ ar tą pačią jau minėtą „Nepaprastų džentelmenų lygą“. Bet nei vienas, nei kitas iš šitų pavyzdžių kaip knyga nebūtų geras; taip pat yra ir su „Degančiais cepelinais“.

Subjektyvus įvertinimas: 6 iš 10. Tiek daug dėl to, kad sukėlė norą perskaityti įvairias klasikines knygas ir užpildyti išsilavinimo spragas.

Laiqualasse

6 komentarai

  1. Ar skaitei James Owen „Here, There Be Dragons“ – Chronicles of the Imaginarium Geographica serija? Turbut nespoilinsiu, bet irgi kazkas is „veikėjai ir vietos, kuriose vyksta veiksmas, yra tikrovės ir įvairiausių XIX a. nuotykinių romanų mišinys“. Ir tavo minetu veikeju ne vienas ten yra. Ir man deja irgi nepatiko, tad net nezinau ar verta rekomenduoti… Maziau steampunko, daugiau fantasy. Maziau „antro galo“, bet daug daug baltu siulu ir neisvystytu charakteriu. Ruonio nera, bet yra… ai visko. :) Galbut ruonis butu geriau. :)

    1. Esu girdėjęs kažką apie seriją pavadinimu „Imaginarium Geographica“, bet neskaičiau. Ar ten tarp veikėjų kartais nėra Tolkino, Liuiso ir kitų Inklingų?

        1. Tai tada ta serija yra mano „skaitytinų knygų“ sąraše. Bėda (o gal gerai), kad tas sąrašas labai ilgas…

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.