Astronaujiena. Žemės dydžio egzoplaneta, deganti prie savo žvaigždės

Ieškodami planetų prie kitų žvaigždžių, astronomai susiduria su įvairiomis techninėmis problemomis. Viena iš jų – teleskopų jautrumas. Kuo didesnė planeta, tuo lengviau ją aptikti; taip pat, dažniausiai naudojami ieškojimo metodai lengviausiai randa planetas, esančias labai arti savo žvaigždžių (tada planetos poveikis žvaigždei yra didžiausias). Nors planetų randama ir toje parametrų erdvės dalyje (t.y. masyvios planetos arti žvaigždžių), bet idealiu atveju norėtųsi išplėsti jautrumo ribas gerokai plačiau. Visgi vienas iš labiausiai masinančių egzoplanetų medžiotojų tikslų – atrasti Žemės dvynę; o Žemė nėra nei didelė planeta, nei artima Saulei. Aišku, ji arčiau Saulės, nei koks Jupiteris, bet dauguma atrastų planetų prie kitų žvaigždžių išvis telpa į Merkurijaus orbitą.
 
Vienas iš būdų praplėsti aptinkamų planetų pasiskirstymą – naudoti keletą teleskopų ir keletą paieškos metodų, bei ilginti vieno objekto stebėjimo laiką. Štai Keplerio kosminė observatorija, jau keletą metų stebinti vieną dangaus lopinėlį, duoda labai daug informacijos apie planetų tranzitus. Jei planeta yra didelė, net ir vienas tranzitas matyti gana ryškiai, o turint du ar tris jau galima gana tvirtai pasakyti, kad ten yra planeta. Tačiau jei planeta maža, pavienio tranzito sukeltas žvaigždės priblėsimas pasimeta paklaidų triukšme. Tada gali padėti ilgas stebėjimo laikas; gautą šviesos kreivę (žvaigždės šviesio priklausomybės nuo laiko grafiką) galima visaip „lankstyti“ ir rasti net ir labai nežymius planetos sukeltus priblėsimus, nes jie, priešingai nei triukšmas, yra periodiški, taigi tinkamai sulanksčius sustiprėja, o triukšmas – ne.
 
Visgi net ir labai geri Keplerio duomenys neįrodo, kad aptiktas priblėsimas tikrai yra planeta. Tai gali būti, pavyzdžiui, žvaigždės dėmė. Planetos egzistavimo patikrinimui pasitelkiami teleskopai su labai didelės skiriamosios gebos spektrografais. Tokiu teleskopu paprastai neįmanoma stebėti daugelio žvaigždžių vienu metu, tačiau vienos žvaigždės judėjimą pirmyn-atgal dėl planetos sukimosi galima aptikti. Vėlgi, ilgesnis stebėjimas padidina šansus aptikti mažas planetas. Tačiau teleskopų stebėjimo laikas yra brangus ir deficitinis dalykas, todėl bet kokia stebėjimų programai reikia labai gero pagrindimo. Tiesiog į bet kokią žvaigždę nusitaikyti ir ją stebėti keletą savaičių ar mėnesių niekas neleis. Bet jei Kepleris parodė, kad ten beveik tikrai yra planeta, stebėjimų laiką gauti tampa gerokai lengviau.
 
Po šitos ilgokos įžangos pagaliau prieinu prie naujienos. Būtent aukščiau aprašytu būdu – ilgalaikiais Keplerio stebėjimais, vėliau patvirtintais Žemėje stovinčių teleskopų pagalba – buvo aptikta planeta (pavadinta Kepler-21b), kurios masė neviršija 10 Žemės masių (vadinamoji „Super-Žemė“), o paviršiaus plotas už Žemės didesnis vos porą kartų. Ji sukasi labai arti savo žvaigždės – apskrieja ją vos per tris Žemės dienas. Paviršiaus temperatūra tokioje planetoje yra pakankamai aukšta, kad lydytųsi geležis.
 
Nors ši planeta vis dar labai toli nuo išsvajotosios Žemės pusseserės, jos atradimas yra reikšmingas žingsnis į priekį egzoplanetų tyrimuose. Dauguma mažų planetų kol kas atrastos kelių dešimčių šviesmečių atstumu nuo Saulės sistemos. Kepler-21 su savo planeta yra už 350 šviesmečių. Jei įmanoma atrasti Žemės dydžio planetas taip toli nuo mūsų, tai netruks ateiti ir toks laikas, kai galėsime reguliariai aptikinėti vadinamojoje „gyvybinėje zonoje“ besisukančias egzoplanetas. O tai žada daug įdomių ir intriguojančių atradimų.
 

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *