Prieš pusmetį esu rašęs apie gyvybės paieškas už Žemės ribų. Ir tame rašinyje, ir bet kur kitur, kur tik skaitysite apie ateivių ieškojimus, rasite paminėtą „gyvybinę zoną“. Tai yra sritis aplink kiekvieną žvaigždę, kurioje esančioje planetoje vidutinė temperatūra būtų tarp 0 ir 100 laipsnių Celsijaus, t.y. leidžianti egzistuoti skystam vandeniui. Priklausomai nuo žvaigždės tipo, zonos dydis skiriasi: jei žvaigždė blyškesnė už Saulę, zonos spindulys mažesnis, jei ryškesnė – didesnis. Nuolat kalbama apie planetas gyvybinėse zonose, karts nuo karto atrandama netgi galimai į Žemę panaši planeta kur nors tokios zonos apylinkėse, ir taip toliau.
Tačiau pamąsčius truputį detaliau, netrunka paaiškėti, kad toks gyvybinės zonos apibrėžimas yra labai supaprastintas ir greičiausiai netgi klaidingas. Jame neatsižvelgiama į daugybę faktorių: planetos atmosferą (Žemė formaliai yra už Saulės gyvybinės zonos ribų, tačiau atmosfera vidutinę planetos paviršiaus temperatūrą pakelia keliomis dešimtimis laipsnių), žvaigždės aktyvumą ir planetos magnetinį lauką (jei Žemė tokio neturėtų, ultravioletinė Saulės spinduliuotė taip smarkiai nuolat pažeidinėtų gyvų organizmų ląsteles, kad sudėtinga gyvybė turbūt nebūtų išsivysčiusi), galimą slėgį planetos paviršiuje (manoma, jog skystas vanduo egzistuoja po Jupiterio palydovo Europos ledu), galimas ne vandens pagrindu paremtas biologines sistemas (yra požymių, jog Saturno palydove Titane egzistuoja sudėtinga ekologinė sistema, paremta skystu etanu) ir taip toliau. Nenuostabu, kad daugeliui mokslininkų toks paprastas gyvybinės zonos apibrėžimas nepatinka. Taigi vis galvojama, kaip jį išplėsti, kad būtų ir reikšmingas, ir pakankamai nesunkiai įvertinamas kiekvienai planetai.
Prieš keletą dienų grupė mokslininkų iš įvairių institucijų, tame tarpe SETI ir NASA, pasiūlė naują būdą kategorizuoti planetas pagal jų galimą tinkamumą gyvybei. Užuot žiūrėję vieno parametro – idealizuotos planetos paviršiaus temperatūros – jie sugalvojo kiekvienai planetai suskaičiuoti Žemiško panašumo indeksą (Earth Similarity Index, ESI). Nors detalių apie indekso skaičiavimą gauti nepavyko, straipsnio [nuoroda] abstrakte teigiama, jog jis apskaičiuojamas remiantis vien planetos mase, spinduliu ir paviršiaus temperatūra. Šie trys parametrai yra bent apytikriai žinomi daugeliui planetų, o ateityje turėtų būti nustatyti beveik visoms egzoplanetoms. Taip ESI galėtų būti apskaičiuojamas labai greitai ir leistų suskirstyti planetas pagal jų panašumą į Žemę, taigi ir pagal galimą panašios į mūsišką gyvybės egzistavimą.
Tačiau toks planetų indeksavimas, nors ir šiek tiek geresnis už paprastą gyvybinės zonos įvertinimą, yra vis dar toli nuo idealo. Taigi tie patys mokslininkai siūlo dar vieną, gerokai sudėtingesnį, matą: Planetos gyvybingumo indeksą (Planetary Habitability Index, PHI). Jis būtų apskaičiuojamas žinant planetos paviršiaus cheminę sudėtį. Iš to, pasitelkus ir ESI duomenis, būtų išsiaiškinama, ar planetoje egzistuoja koks nors skystis (nebūtinai vanduo), ar yra atmosfera, iš ko ji sudaryta, kokie galimi cheminiai procesai, ar gali susidaryti medžiagų apykaitos ciklai, ir taip toliau. Šitaip gyvybės egzistavimo tikimybė būtų apskaičiuojama nedarant prielaidos, kad ta gyvybė turi būti panaši į žemiškąją. Tai – didelis žingsnis į priekį, kalbant apie gyvybės paieškas.
Nežinodamas, kaip tiksliai abu šie indeksai planuojami skaičiuoti, negaliu kritiškai įvertinti jų naudingumo. Tačiau neabejoju, kad tai yra žingsnis pirmyn stengiantis suprasti, kokiose planetose gali egzistuoti gyvybė ir bandant aptikti jos požymių ar bent jau bandant išsiaiškinti, kokia statistinė tikimybė jų rasti Galaktikos platybėse.
(Parengta pagal Universe Today ir Washington State University pranešimo spaudai informaciją)
Laiqualasse