Su sąlyga, kad man atostogos, apie fiziką čia kol kas nepasakoju. Ir šiaip nieko (beveik) nerašau, bet tai nereiškia, kad apleidau blogą. Tiesiog paskutines keletą savaičių beveik nebuvau civilizacijos apylinkėse, tad ir internetuose nelindėjau… Bet užtai, pavyzdžiui, knygas skaičiau. O apie vieną netgi šį bei tą parašyti sugalvojau.
Taigi, atsitiko taip, jog garsiąją Neil‘o Gaiman‘o epopėją „Amerikos dievai“ perskaičiau tik prieš keletą savaičių. Anksčiau kažkaip vis neprisiruošdavau, galiausiai šių metų pradžioje buvau pradėjęs, bet vėliau užmečiau ir prisiminiau tik dabar. Ir perskaitęs galvoju, jog visgi gerai, kad neskaičiau šitos knygos prieš tą beveik dešimtmetį, kai ji tik buvo išleista; galbūt netgi būtų buvę geriau, jei ji mano akių būtų išvengusi dar kokį penkmetį. Nes tai yra knyga, kurią suvokti yra labai sudėtinga ir neabejoju, kad prieš dešimtmetį ji man būtų likusi neįkandama, o štai dar po keleto metų galbūt netgi perskaitysiu dar kartą (šiaip tą darau labai labai retai).
Knygos siužeto daugeliui blogo skaitytojų pristatinėti turbūt nėra reikalo. Bet jei visgi nežinote, tai yra pasakojimas apie vieną žmogų – Šešėlį – kuris, keletą metų prasedėjęs kalėjime, paleidžiamas iš jo šiek tiek anksčiau laiko dėl žmonos mirties. Bet iki nuvykdamas į jos laidotuves, herojus susiduria su Trečiadieniu – keistoku žmogysta, kuris užuolankomis prisistato kaip vienas iš senųjų dievų. Trečiadienis pasiūlo Šešėliui darbą, tačiau to darbo detalės lieka gana neaiškios… Tuo tarpu pats Trečiadienis bando suvienyti senuosius dievus į kovą prieš naujuosius, nes kitaip pirmieji tiesiog būtų išnaikinti vienas po kito. Aišku, siužetas čia nesibaigia, bet visus jo vingius išdavinėti būtų tiesiog negražu, ar ne?
Tuo labiau, kad tų vingių nėra tiek jau ir daug. Tai – viena iš knygos įdomybių. Jos siužetas yra toks paprastas, kad laisvai tilptų į dešimt kartų trumpesnį apsakymą. Iš kitos pusės, jis yra toks įtraukiantis, kad neprailgsta ir dabartinio ilgio knyga. Netgi priešingai – ją perskaitęs, norėjau sužinoti daugiau apie tą pasaulį. Kas, kad ten „tik“ Amerika, kas, kad daugybė kultūrinių nuorodų, vardų, aprašymų ir t.t. liko nesuprasti. Bet juk tai Amerika, kurioje galima pažaisti šaškėmis su Černobogu, pavalgyti pikniką pievelėje su Velykų bobute, o Totas ir Anubis dirba laidotuvių biure.
Didžiąją knygos dalį sudaro Šešėlio kelionės po Ameriką, trumpi susitikimai su įvairiais dievais ir kitomis mistinėmis būtybėmis, bei netgi visiškai su pagrindiniu siužetu nesusiję intarpai apie kai kurių dievų atvykimą į Ameriką (nes dievai ten atėjo ne patys – juos atsinešė tikintieji) ar tiesiog vieną kitą įdomų nutikimą. Būtent tokiose detalėse, o ne pagrindiniame siužete, slypi didžioji įdomumo dalis. Nors toli gražu nepažįstu mažų Amerikos miestelių gyvenimo, bet tai, kaip Gaimanas juos vaizduoja, atrodo įtikinama, o paskaičius įvairius komentarus interneto platybėse susidaro įspūdis, kad pavaizdavimas yra ir gana tikslus. Sugebėjimas įpinti tokią gausybę mitologinių elementų į tokią realistišką istoriją suteikia kūriniui įspūdingumo; bet ne kvapą gniaužiančio „awesome“ faktoriaus, kaip kokie spec. efektai kino ekrane (tokių čia beveik nesutinkame), o gerąja prasme užmigti neleidžiančio „amazing“ pojūčio, ateinančio tik gerai sukramčius perskaitytą tekstą.
Keletas dalykų kūrinyje paliko ir ne tokį teigiamą įspūdį. Visų pirma pagrindinis veikėjas yra kažkoks medinis – gal taip norėta parodyti pseudonimo „Šešėlis“ tinkamumą? Šitas trūkumas bandomas uždengti antroje knygos pusėje, pateikiamas tarsi vienas iš svarbesnių bruožų, bet tai padaryta nelabai įtikinamai. Mąstydamas apie tokį veikėją prisiminiau kažkur skaitytą komentarą apie „Twilight“ serijos pagrindinę veikėją, kuri yra „visiškai tuščia, kad skaitytoja galėtų jos vietoje įsivaizduoti save“. Tas pat tinka ir Šešėlio atveju, bet nepasakyčiau, kad tai yra labai jau geras dalykas.
Dar vienas dalykas, ko pasigedau, tai daugiau naujųjų dievų. Realiai iš jų kažką veikia tik vienas – Internetas (jis taip neįvardintas, bet spėju, kad būtent tai; arba gal tiesiog Kompiuteris). Dar pasirodo Medija, taip pat šmėkšteli Traukiniai, Nafta ir dar keletas, bet jie paminimi tik probėgšmiais. Nors, savaime suprantama, tie dievai yra „blogiukai“ ir toli gražu ne pagrindiniai veikėjai, bet būtų visai įdomu paskaityti apie jų atsiradimą ar šiaip veiklą. Na bet juk negalima norėti visko iš karto.
Bendrai paėmus, komentuoti knygą yra labai sudėtinga – ją tiesiog reikia perskaityti. Tikrai rekomenduoju, jei dar yra tokių, kurie neskaitėte.
Subjektyvus įvertinimas – 8/10. Po -1 už medinuką pagrindinio veikėjo padėtyje ir už labai jau paprastą pagrindinę siužeto liniją.