Ir vėl perpasakoju UniverseToday portalo žinias. Šįkart – apie paslaptingą „besišypsančią“ galaktiką, kuria galite pasigrožėti truputį žemiau.
Markarian katalogo 739-as numeris (Mrk 739). Arba Galaktika-:)
Šypsenos „burna“ ir kai kurie „plaukai“ tėra spiralinės vijos, nors ir jos turbūt ne tokios paprastos, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bet įdomumas čia slypi dviejose „akyse“ – atrodo, kad galaktika turi du centrus. Kaip taip gali būti? Dabar mokslininkai teigia nustatę, jog tie du centrai – tai dviejų besijungiančių galaktikų branduoliai, kuriuose abiejuose egzistuoja po supermasyvią juodąją skylę.
Kuo tai įdomu? Na kad ir tuo, jog kol kas žinomos tik 2-3 tokios dvigubų juodųjų skylių poros. Šitoks retumas yra viena iš neišspręstų (iš teorinės pusės) galaktikų evoliucijos problemų, nes pagal kosmologinį modelį galaktikų susiliejimai turėtų vykti gana dažnai, ir stebėjimai rodo, kad jie gana dažnai ir vyksta. Tačiau teorija taip pat sako, kad susiliejimų metu centrinės juodosios skylės ilgą laiką turėtų išlikti nesusijungusios, po truputį „nuskęsti“ į naujos galaktikos centrą ir dar ten milijonus metų suktis viena aplink kitą, kol galų gale jų įvykių horizontai susiliečia ir dvi bedugnės pavirsta viena. O to nematome – atrodo, jog vos tik dvi galaktikos pavirsta viena, juodosios skylės irgi susijungia per gal šimtą tūkstantmečių, o gal net ir dar greičiau. Nors ir egzistuoja keletas galimų problemos sprendimo būtų, bet galutinis atsakymas dar nepasiektas.
Savaime suprantama, stebėjimų duomenys čia labai naudingi, nes jais remiantis galima nuspręsti, kurie teoriniai modeliai verti dėmesio, o kurie – ne. Taip pat ir pats savaime toks retas reiškinys yra įdomus. Be to, dar įdomu yra tai, kad abi juodosios skylės atrodo esančios panašaus dydžio, taigi ir pradinės galaktikos, susiliejusios į Mrk 739, turbūt buvo panašios masės. Be to, abi juodosios skylės yra labai aktyvios – valgo aplinkines dujas ir intensyviai spinduliuoja. Abu šie faktai yra gana reti ir patys savaime, taigi jų kombinacija daro atradimą dar įdomesnį. Taip pat, atstumas tarp jų yra labai mažas – ~3,5 kiloparseko, t.y. mažiau nei pusė atstumo nuo Saulės iki Paukščių Tako centro. Nors tai ir nėra artimiausia žinoma supermasyvių juodųjų skylių pora, bet abu branduoliai tikrai yra giliai galaktikos viduje, taigi sistema yra tokia, kokių teoriškai turėtų būti daug, bet stebėjimai atskleidė vos keletą.
Šis atradimas įdomus ne tik dėl juodųjų skylių padėties. Tai taip pat yra vėlyva galaktikų susiliejimo stadija, o tokių reiškinių irgi nedažnai aptinkame. Susiliejimo pradžioje galaktikos dar yra akivaizdžiai atskiri objektai, tik viena kitą sudarko ir nuplešia dalį žvaigždžių ir dujų. Vėliau galaktikos ima maišytis viena su kita, bet išoriniai retesni regionai maišosi sparčiau, nei vidiniai. Taigi artėjant susiliejimo pabaigai turėtų susidaryti vaizdas, matomas Mrk 739 – vientisas naujas apvalkalas, dengiantis du centrinius telkinius. Net jei juose ir nebūtų juodųjų skylių, pačių telkinių savybės gali daug pasakyti apie susiliejimo progresą.
Kaip ten bebūtų, atradimo unikalumas yra įdomus pats savaime. Tai, kad jis gali padėti išspręsti keletą teorinių astrofizikinių problemų, jo svarbą tik dar padidina.
Tai tiek, trumpai, šiam kartui. O kol kas – šypsokitės, kaip kokios galaktikos :)