Gyko komentarai. Vandenų pasaulis („Waterworld“)

Mane, kaip truputį į fantastiką linkusį padarą, pažįstantieji turbūt nustebs, kai pasakysiu, jog tik prieš keletą dienų pasižiūrėjau šį 15 metų senumo filmą. Taigi galite stebėtis. Bet įrašas bus ne apie filmo meninę vertę, o apie keletą mokslinių liapsusų, kurie jame labai rėžė smegenis.

Visų pirma, tai paties filmo pagrindas – vanduo. „Ištirpo ledynai, visa žemė buvo apsemta vandens“ – daugmaž taip aiškinama, kodėl nėra jokios sausumos, išskyrus vieną gabaliuką, kur kažkada stūksojo Everestas. Naobetačiau visuose Žemės ledynuose ledo yra tiek, kad jis ištirpęs jūros lygį pakeltų „tik“ maždaug 60 metrų. Tai reiškia, kad pasaulis atrodytų maždaug taip. Kaunas būtų jūrų uostas. Centrinėje Azijoje ir Sacharoje atsirastų labai derlingų plotų. Bendrai paėmus gyventojų skaičius, kurį Žemė galėtų išmaitinti, galbūt net ir padidėtų. Kad vandens lygis pakiltų tais turbūt 7 kilometrais, kad virš jo liktų tik Everestas, į Žemę turėtų nukristi koks milijonas ledinių kometų. Arba sausuma suvirsti į jūros gelmes. Arba dar kas nors panašiai kosmiškai kataklizmiško atsitikti.

Na bet šitą nesąmonę galbūt galima atleisti. Juk filmo idėja yra pasaulis, padengtas vandeniu, tai kažkaip ją įgyvendinti reikia. Ir turiu pripažinti, kad toks pasaulis, šiek tiek pagalvojus, yra tikrai baisus. Juk vanduo – tai ne mūsų stichija, ir išgyventi ant vandens įmanoma tik ribotą laiko tarpą. O čia žmonės kažkaip sugeba tą daryti šimtus metų, nors aplink nėra nei žemės, nei augalų, nei gyvūnų.

Čia prieiname prie antro liapsuso – būtent to, kad nėra augalų. Tiesą sakant, čia netgi dvi problemos. Pirmoji – jei nėra augalų, nėra fotosintezės, vadinasi nėra ir deguonies. Žmonės išmirs, nes paprasčiausiai uždus. Jei deguonį gamintų kažkas vandenyje (planktonas, dumbliai), tai vanduo būtų ne mėlynas, o kokios kitos spalvos. Keletas medelių „sausžemėje“ galbūt sukurtų pakankamai deguonies toje aplinkoje, kad žmonės galėtų gyventi, bet tikrai ne užtektinai visam pasauliui.

Antroji problema su augalais, ir ne tik augalais, galėtų būti išreikšta vienu klausimu: kas per idiotai buvo tie žmonės, kurie gyveno sausumos nuskendimo metu? Tas procesas turėjo trukti mažiausiai keletą metų, o jei nors kiek realistiškai mąstant, tai iš viso kelias dešimtis. Net ir per keletą metų galima apsirūpinti saulės baterijomis, vandens purifikacijos įrenginiais, hidroponinėmis fermomis, lėktuvnešiais (ir kitokiais didelio paviršiaus ploto laivais), kad patogiai gyventi galėtų tūkstančiai, o gal net ir milijonai, žmonių. O jei žinoma, kad kataklizmas bus po kelių dešimčių metų, tai galima ir specialiai tam pritaikytų laivų pristatyti (žr. „2012“ – mano menku supratimu, pasiruošimai artėjančiai katastrofai ten parodomi žymiai geriau, nei daugumoje filmų), arba netgi ištisų plaukiojančių miestų. Aš neteigiu, kad visi tokie miestai/bendruomenės išliks keletą šimtmečių, bet situacija tikrai nebus tokia beviltiška, kaip rodoma filme.

Paskutinė akivaizdi nesąmonė – mutantai. Evoliucija taip greitai nevyksta, atsitiktinai žmogutis su pilnai susiformavusiomis žiaunomis negims. Per keletą šimtų metų galbūt išsivystytų mažiau vandeniui jautri oda, įprastumėm (nors greičiausiai ne dėl genetikos) matyti po vandeniu, galbūt išgyventų tik užsigrūdinę ir sugebantys ilgai nevalgyti ir maitintis beveik vien tik jūros gyvūnų mėsa, galbūt sugebėtume geriau pasisavinti reikalingas medžiagas iš sūraus vandens ar netgi tą vandenį savo organizmuose išsigryninti. Bet ir tai tik galbūt. O tokie smarkūs pokyčiai, kaip plėvėtos kojos (beje, tokios mažytės plėvės tarp kojų pirštų plaukimo greičio tikrai nedaug pridės), atsirastų nebent per tūkstantmečius.

Taigi tokie mano pastebėjimai. Nepaisant šitų nesąmonių, filmas man patiko, ir subjektyviai vertinčiau kokiu septynetu (iš 10), po vieną tašką nuimdamas už kiekvieną liapsusą :)

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *