Apie šią grupę pirmą sykį išgirdau prieš gerą pusmetį, dabar jau neatsimenu kokiomis aplinkybėmis. Greičiausiai naršydamas kažkokį tolkinistinį tinklalapį užkliuvau už nuorodos. Bet tuo metu neturėjau laiko smarkiai gilintis, kas čia per dalykas, tai ir užsimiršo. O gaila. Prieš kelias savaites „atradau“ juos vėl, šįkart jutubėje. Ten jų dainų yra vos viena kita, bet pasiklausius „War of Wrath“ susidomėjau. Negaliu sakyti, kad susižavėjau iš pirmo žvilgsnio, bet tolkinistiška roko muzika, atliekama su nemažo orkestro pritarimu, suintrigavo. Pasiskaičiau truputį daugiau, užėjau į jų tinklalapį ir neatsispyriau pagundai nusipirkti visus tris albumus. Prieš kelias dienas jie jau sukosi mano kompe.
Su progresyvia muzika man dažniausiai būna taip, kad iš pirmo klausymo nelabai patinka, bet po keleto kartų imu atrasti vis kažką naujo ir gražaus. Ne išimtis ir šis kartas. Pirmą sykį perklausęs truputį nusivyliau – gal tikėjausi kažko didingesnio, gal labiau metalinio… Bet vėliau ėmiau į jų kūrinius žiūrėti ne kaip į atskiras dainas, bet kaip į vientisas tolkinistines rokoperas. Tokiam požiūriui pritarė ir tėvai, kurie tik išgirdę palygino Ainur su „Jesus Christ Superstar“. Toli gražu nesu muzikos ekspertas, tad nežinau, kiek toks palyginimas teisingas, bet subjektyviai kažką tokio tikrai jaučiu.
Taigi truputį detaliau, kas čia per balrogiava. Ainur, arba lietuviškai ainai (TL forume) / ainurai („Silmariljono“ vertime) – tai būtybės, sukurtos Vienatinio Eru, iš kurių muzikos gimė visas pasaulis. Taip pat Ainur – tai grupė iš šiaurės Italijos, idėjiškai vedama dviejų brolių Luko ir Marko Katalanų (Luca ir Marco Catalano) ir dar poros draugų. Bendrai paėmus šiuo metu grupėje yra 18 (!) narių, sudarančių chorą (10 vokalistų), orkestrą (7 styginiai/pučiamieji „orkestriniai“ instrumentai) ir roko grupę (būgnai, pora gitarų, pora klavišinių, bosinė gitara). Per grupės istoriją narių skaičius kito, vienas albumas buvo įrašytas ir su didesniu orkestru. Albumai šiuo metu yra trys – „From Ancient Times“ (apie pagrindinius „Silmariljone“ pasakojamus įvykius), „Children of Hurin“ (pagal to paties pavadinimo istoriją) ir „Lay of Leithian“ (irgi pagal to paties pavadinimo istoriją, geriau žinomą kaip Bereno ir Lūtijenos istoriją). Net ir pirmajame albume yra bendras siužetas (ypač paskutinėse keliose dainose, kur apie Earendilio gyvenimą pasakojama), na o kiti du tai yra tvarkingai nuo pradžios iki galo surinkti teminiai albumai. Rokoperos beveik. Gražu ir iš muzikinės pusės, ir iš idėjinės. Na gerai, idėjiškumas svarbus man, bet manau kad ir ne tolkinistai galėtų pasigrožėti menine dalimi.
Ir visgi kažko tuose kūriniuose trūksta. Ne to metališkumo, kurio tikėjausi iš pradžių, bet tam tikro vientisumo. Tai atsispindi ir tame, kad patys grupės nariai savo muzikos rokoperomis nevadina, o laiko atskirų dainų rinkiniais. Bet dabar gaunasi kažkas tarpinio ir nesu tikras, ar tai gerai. Norėtųsi daugiau… e… kaip ten tų, leitmotyvų berods. Arba lengvai pagaunančių ir įsimenamų melodijų (na kaip superžvaigždės tema iš JCSS), o ne vien progresyvių penkiaaukščių vingrybių. Bet šį trūkumą atleisti galima.
Tad dešimties nerašysiu, bet jie yra tikrai netoli to. Visiškai subjektyviai vertinu 9/10.