Šis įrašas – ne užbaigtas straipsnis, o tiesiog didokas atsakymas į kai kuriuos dalykus, kuriuos apie mokslo populiarinimą parašė Jonas Kubilius. Galvojau juos surašyti tiesiog komentaru jo blog‘e, bet pasirodė, kad teksto gaunasi nemažai, tai geriau padėsiu čia – gal ateityje pravers. Ir gal ne vienam Jonui (tikiuosi, už kreipimąsi vardu nesupyksi?) bus įdomu. Bet kuriuo atveju, prieš skaitant šitą įrašą, siūlyčiau perskaityti Jono mintis.
Taigi, pirmas dalykas, apie ką norėčiau pakomentuoti, tai mokslo populiarinimo auditorijos. Netiesiogiai jas pamini ir Jonas, cituoju: „Ne naujų mokslininkų štampavimas yra mokslo populiarinimo tikslas. Tikslas: kad eilinis žmogus nutuoktų apie mokslą.“ Ir šioje vietoje sutikti tikrai negaliu, nes šiuos sakinius perfrazuočiau šitaip: „Vienas mokslo populiarinimo tikslas – naujų mokslininkų ‚štampavimas‘; kitas – kad eilinis žmogus nutuoktų apie mokslą.“ Tokios ir tos dvi auditorijos: pirmoji – būsimieji mokslininkai (bent jau taip tikimasi), antroji – visi likę. Tikslas mokslo populiarintojų dažniausiai suvokiamas teisingai, nors gal ir nepilnai, bet štai priemonės tą tikslą pasiekti pasirenkamos visiškai neadekvačios (apie ką rašiau anksčiau).
Suvokus šitai, iškyla labai logiškas klausimas – kaip tuos tikslus įgyvendinti. O į šį klausimą atsakymas tikrai nėra lengvas. Jei toks būtų – visi tą žinotų ir elgtųsi teisingai. Pabandysiu truputį apibrėžti, kaip suprantu reikalingus žingsnius, kuriuos reikėtų įvykdyti, kad mokslo populiarinimas būtų sėkmingas:
Pirmas žingsnis – patraukti dėmesį. Galioja visoms auditorijoms ir toli gražu ne tik mokslo populiarinimui. Reikia, kad žmonės apie kažkokį dalyką pradėtų kalbėti. Nesvarbu, kaip jie kalbės, svarbu, kad tą darys. Tam puikiai tinka visi tie triukai su skystu azotu ir optinėmis iliuzijomis, taip pat visokie man nežinomi marketingo išmislai. Taigi šį žingsnį nemažai mokslo populiarinimo programų jau vykdo. Einame toliau.
Antras žingsnis – parodyti vertę. Čia turbūt daug kas ir suklumpa, nes šis žingsnis turėtų būti labai gerai priderintas prie auditorijos, ir ne tik vienos iš tų dviejų, aprašytų aukščiau (nors tai jau būtų nemažas žingsnis pirmyn), bet ir dar konkrečiau. Pritrauktiems klausytojams ar stebėtojams turi būti jiems suprantama kalba ir jiems įdomiomis temomis paaiškinta, kodėl mokslas yra gerai. Būtent tos „jiems įdomios temos“ ir yra kertinis akmuo. Vakarų Europos išlepintam jaunimui nepasakosi, kaip šaunu, kad šiuolaikinė biologija leidžia auginti daugiau maisto Afrikoje, o badaujantiems Afrikos vaikams – apie internetą ir kaip jis nebūtų atsiradęs be CERNo mokslinių projektų. Šitie du pavyzdukai, aišku, yra elementarūs, bet tikrovėje viskas gerokai sudėtingiau. Tinkamas kalbėjimas dar priklauso ir nuo to, ko norime tuo kalbėjimu pasiekti – pateikti mokslą kaip galimą gyvenimo kelią (pirmoji auditorija) ar paskatinti daugiau mąstyti ir domėtis mokslu kaip laisvalaikio praleidimo forma (antroji auditorija). Šiuo žingsniu populiarintojas pasiekia, kad klausytojas išgirsta ne tiek apie jį, bet ir tai, ką jis sako.
Dabar jau turime klausytoją, kuris išgirdo ir truputį susidomėjo. Tuomet ateina trečiojo žingsnio eilė – aiškinimas. Tai yra detalizavimas to, kas buvo pasakyta antrajame žingsnyje. Tą daryti vėlgi reikia skirtingai dviejų auditorijų atstovams, nes pirmieji šitaip jie atsirinks, kuriems labai baisu yra teorinės žinios, o kuriems jos galbūt yra pakenčiamos, o antriesiems čia svarbu pamatyti mokslo grožį ir galią. Tai nereiškia, kad reikia išdėstyti visą bendrojo reliatyvumo teoriją per dešimt minučių. Tiesiog svarbu paminėti vieną kitą fundamentalų dėsnį ar teorinį modelį, kuris paaiškintų, kaip čia viskas ir kodėl. Galima pasitelkti ir įvairias analogijas, kurias Jonas mini ir giria savo įraše. Šis žingsnis, manyčiau, yra esminis perėjimas tarp „mokslo kaip triukų rinkinio“ ir „mokslo kaip kažko realaus ir verto dėmesio“.
Ketvirtas žingsnis – sudominti. Galbūt pavadinimas ne visai tikslus, nes klausytojai turėtų būti susidomėję jau iki šito punkto. Bet dar reikia tą susidomėjimą užtvirtinti. O kaip geriau užtvirtinti, nei leidžiant kažką padaryti patiems? Štai čia vėl galima atsigręžti į daugmaž standartinius triukus, tik šįkart klausytojams leisti tapti proceso dalimi. Sugalvoti eksperimentų, kuriuos jie patys galėtų padaryti, patys suvoktų, kodėl kažkas vyksta, patys iškeltų klausimų ir juos išspręstų. Taip, kūrybinio proceso metu, klausytojai trumpalaikį susidomėjimą pavers ilgalaikiu.
Na ir paskutinis žingsnis, jau visai lengvas, lyginant su kitais – pakviesti. Pakviesti bendrauti ir bendradarbiauti, pakviesti domėtis. Papasakoti, kad mokslas nėra vien tik sėdėjimas laboratorijoje tarp keturių sienų, nematant Saulės šviesos ir nesikalbant su kitais žmonėmis. Ta prasme jiems nereikia šito žinoti tiesiog :) Reikia sudėlioti teisingus akcentus, kad klausytojai atsimintų, ką jau sužinojo ir sužinotų, kaip gali naujai įgytą susidomėjimą išnaudoti.
Štai ir viskas. Turiu pabrėžti, kad visa tai, ką aukščiau parašiau, yra tik mano supratimas – galbūt visiškai neteisingas. Bet šitaip išsirašius galima pamatyti ir klaidas, kurios daromos dažniausiai (daromas tik pirmas ir kartais ketvirtas žingsnis), bei kodėl manau, kad dvi auditorijas išskirti yra būtina.
Pakalbėjęs apie bendrą supratimą, pakomentuosiu porą konkretesnių punktų. Pirmiausia – analogijos. Jonas rašo: „<…> iliustruoti mikroskopinių sistemų veikimą pavyzdžiais iš gyvenimo.“ Iš principo tokia idėja yra labai teisinga ir sveikintina. Bet, kaip pats Jonas irgi pripažįsta, „Paslaptis tokia: sukurti gerą analogiją reikalauja ypač daug pastangų.“ O tų pastangų reikia ne tik todėl, kad sugalvoti buitišką palyginimą labai dideliam ar labai mažam dalykui yra sunku apskritai, bet ir todėl, kad bet koks palyginimas turi būti pateikiamas taip, kad nebūtų suprastas neteisingai. O neteisingai suprastas jis gali būti dėl dviejų priežasčių – kultūrinės (žr. antro žingsnio aprašyme pateiktus pavyzdžius) ir įsigilinimo lygio. Kiekviena analogija, kad ir kokia gera bebūtų, taip ir lieka analogija – palyginimu. Joks palyginimas nėra visiškai tikslus, tad kuo labiau į jį bandysi gilintis, tuo daugiau neatitikimų rasi. O įsigilinimas priklauso nuo kiekvieno klausytojo asmeninio požiūrio bei daugelio kitų faktorių, kurių visus įvertinti labai sudėtinga. Beje, neatitikimai yra ne blogiausias dalykas. Daug blogiau yra palyginime galimai aptinkami per dideli sutapimai. Pavyzdys – Visatos plėtimosi lyginimas su pučiamu balionu arba kylančia tešla. Natūraliai gali kilti klausimas, kodėl tokio plėtimo nematome aplink save, nes juk vienas nuo kito tolsta visi baliono taškai, net ir labai arti esantys. Teisingas atsakymas į šį klausimą negali būti randamas, naudojant šitą palyginimą, nes erdvėlaikio metrikų balionais nepaaiškinsi. Taigi analogijos yra lazda su dviem galais – iš vienos pusės jos gali daug padėti, iš kitos – sukurti labai sunkiai įveikiamų neteisingų įsivaizdavimų.
Kitas Jono minėtas dalykas – mokslo ir teatro sintezė, mokslo pateikimas per teatrą. Mintis tikrai įdomi, tik va apie teatrą beveik nieko neišmanau, taigi plačiai komentuoti sudėtinga. Tačiau bendrai apie meno ir mokslo sintezę rašyti galima labai daug – neatsitiktinai aukščiau rašydamas apie ketvirtąjį žingsnį užsiminiau, jog mokslo darymas yra kūrybinis procesas. Nes paralelių rasti tikrai nesunku.
Tarkim tiek šiam kartui. Galbūt per daug išsiplėčiau, bet tikiuosi, kad viskas apytikriai suprantama. Apie studijų įdominimą kitą įrašą parašysiu artimiausiu metu. O iki tada linkiu mąstyti, nes mąstymas padaro mus (geresniais) žmonėmis.