Mokslo populiarinimas?

„Masių“ švietimas ir supažindimas su mokslo pasiekimais yra viena iš prioritetinių daugelio pasaulio valstybių sričių. Ar bent jau taip sakoma. Realybėje, bent jau kiek teko pastebėti, mokslo populiarinimu užsiima privatus sektorius… Bet ekonomikoje aš nieko neišmanau, tai čia nesiplėsiu. Tik pabersiu vieną kitą mintį apie tai, kaip tai galbūt reikėtų daryti Lietuvoje, tikėdamasis, jog kas nors tai pakomentuos ir gal visa tai išsivystys į kokią nors diskusiją.

Mokslo populiarinimo situacija Lietuvoje smarkiai domėjęsis nesu. Tai leidžia man susidaryti nuomonę, galbūt panašią į eilinio, su mokslu nesusijusio lietuvio. O ta nuomonė yra tokia – „kas kas? Pupos ir lęšiai?“ Na gerai, gal ne tokia baisi, bet paprastam lietuviui mokslas yra kažkas mistiškai neaiškaus, ką „astrologai daro su savo mikroskopais“ (reali citata) Molėtuose ir dar turbūt kažkur bei apie ką galima paskaityti delfiuje ir paskui pakomentuoti jog visa tai nesąmonė, pasijaučiant labai protingu. Taip, spalvas tirštinu specialiai.

Visgi kažkoks mokslo populiarinimas tikrai vyksta. Yra laida „Negali būti“ (ar jau nebėr?), keletas žurnalų, būna atvirų durų dienos universitetų fakultetuose, taip pat FiDi. Dar egzistuoja studentų mokslinės draugijos, kurios įvairiai pristatinėja mokslą visuomenei. Bet beveik neabejoju, kad to daroma pernelyg mažai.

Esminė problema, kurią matau tiek žiūrėdamas į pačią situaciją atskirai, tiek lygindamas ją su Jungtine Karalyste, yra ta, kad žmonės pas mokslą neeis; mokslas turi eiti pas žmones. Jeigu žmogus yra pakankamai motyvuotas ir susidomėjęs, kad nuvyktų į FiDi arba kokią nors paskaitą iš, pavyzdžiui, Trakų (arba netgi Grigiškių), tai jis beveik neabejotinai turi priėjimą prie interneto ir informacijos apie jį dominančius dalykus galės rasti ten. Taip, jam gali būti problemų su užsienio kalbomis bei sudėtinga atsirinkti tokioje informacijos gausoje, bet apie tai – truputį žemiau. O štai žmogus, kuris, gyvendamas kad ir ne kaime, o kokiame miestuke (tarkime, Telšiuose), apie mokslą beveik nieko nenutuokia, tai jo tikrai nesudomins kažkur kitame Lietuvos gale vykstantis kažkoks renginys. Mokslas ir jo įdomybės turi ateiti pas žmones. Kaip tą padaryti? Elementaru, Vatsonai. Paimame nemažą autobusą. Po FiDi į jį sudedame visus gyvybei nepavojingus eksperimentus, parodytus studentų. Paimame tuos pačius studentus (arba apmokome keletą žmonių, kad jie tuos eksperimentus galėtų pademonstruoti ir paaiškinti) bei kokį dėstytoją ar šiaip protingą studentą, kuris galėtų atsakinėti į klausimus. Juos taip pat sudedame į autobusą. Dar pasamdome vairuotoją ir paleidžiame visą šitą kolektyvą į mėnesio trukmės ekskursiją po visus Lietuvos rajonų centrus. Nuvažiavus į rajono centro pagrindinę aikštę, autobuse esantys eksperimentai išpakuojami, parodomi susidomėjusiems, papasakojama apie tai, kas čia per velniava dedasi, paliekamas nemažas kiekis VU FF (ir kitų bendradarbiaujančių institucijų bei šiaip remėjų) reklamos ir važiuojama toliau. Trumpiau tariant – iš mokslo reikia padaryti šou, nes žmonėms reikia (duonos ir) reginių, o ne kažko kažkur toli, kas kažkaip kažkada pagerins gyvenimą.

Kitas dalykas – galimybė prisiliesti prie to paties mokslo bei patirti, ką reiškia būti mokslininku. Daugelis JK muziejų rengia seminarus bei dirbtuves (vorkšopus), kurių metu įvairių dalykų specialistai pristato kažkokią dalį muziejaus ekspozicijos, paaiškina, kuo ji svarbi, ir, svarbiausia, leidžia visiems norintiems pačiupinėti tą dinozauro kaulą arba teleskopą. Nesvarbu, kad dinozauro kaulas galbūt yra tiesiog molinis lipdinys, o pro teleskopo akutę nieko nesimato. Bet žmonės pajunta fizinį ryšį su tuo tolimu mokslo pasauliu ir kažkiek labiau susidomi. Dar vienas dalykas, ką čia mačiau ne sykį ir ne du – moksleiviai, atvesti arba patys atėję į muziejus, su mokytojais kažką veikia. Pavyzdžiui, eskizuoja gyvūnų iškamšas ir mokosi, kur koks gyvūnas bei kaip juos atskirti. Arba gauna įvairių užduočių kažką muziejuje rasti, perskaityti apie tai ir paskui papasakoti mokytojui. Tai yra gerokai įdomiau, nei sėdėjimas pamokose.

Dar vienas būdas patirti, kaip „vyksta mokslas“ – surinkti keletą paprastų, bet gražių eksperimentų (ką nors su vilkeliais-giroskopais, arba kokią nors daug dūmų duodančią cheminę reakciją, arba dar kažką), kurie būtų visiškai nepavojingi ir nebrangūs, paruošti keletą dešimčių (ar, pradžiai, bent po porą) jų rinkinių ir pridėti prie to paties autobuso, važiuosiančio po rajonų centrus. Tenai, parodžius keletą eksperimentų ir sutraukus minios dėmesį, norintiems leidžiama atlikti savo eksperimentus – įpilti chemikalų iš vieno mėgintuvėlio į kitą, pasukti vilkelį ir t.t. Paskui, kai visi baigs aikčioti, parodyti pačius pačiausius superturbo eksperimentus ir pasakyti, kad „šitai ir dar daugiau pamatysite, studijuodami mokslą“. Susidomėjimas, vėlgi, garantuotas. Mokslas yra „krūta“ ir reikia leisti paprastiems žmonėms (t.y. nemokslininkams ir negykams) tą suprasti.

Taip pat yra ir labiau „tradicinė“ mokslo populiarinimo pusė – pažintinės laidos, straipsniai irba žurnalai, viešos paskaitos. Šito taip pat reikia daug ir viskas turi būti kuo paprasčiau prieinama internetuose, kad žmogus, ten įlindęs ir į gūglį suvedęs „kas per briedis yra ta kosmologija?“ gautų lietuvišką atsakymą. Šiuo klausimu bandau padaryti ir nediduką savo indėlį, bet pagūglinęs matau, kad straipsnių tikrai pilna. Yra ir technologijos.lt, ir mokslasplius.lt, ir kitokių tinklalapių, kuriuose pateikiama daugybė informacijos, ir būtent lietuviškai. Tai jau gerai, bet dabar reikia, kad žmogui kiltų noras paklausti „o kas gi ta kosmologija?“. Kad žodis „žvaigždė“ pirmiau asocijuotųsi su tuo, ką matai tamsią naktį virš galvos, o ne TV ekrane. Kad mokslas lįstų į visų žmonių gyvenimus virusiniu būdu, ir kad reikėtų labiau ne ieškoti mokslo juo susidomėjus, o blokuoti jį kaip spamą. Na gerai, gal ne kaip spamą – tai jau būtų blogai ir negražu, be to, sukurtų neigiamą poveikį. Bet vis tiek, platesnio ir dažnesnio užsiminimo tikrai reikia.

Paskutinis dalykas, svarbus šiame klausime – profesionalumas. Visada bus „apšviestųjų“, kurie bandys įrodyti, jog šiuolaikinis mokslas yra didelis konspiratorių būrys; kad Einšteinas buvo visiškas durnius ir kad reliatyvumo teorija neteisinga; kad evoliucija yra paneigta; ir taip toliau. Žmonės prisigalvoja daug ko. Ir jie dažnai sugeba patraukti žmones daug labiau, nei tikras mokslas, nes apeliuoja į „sveiką protą“ arba panašius dalykus. Sugebėti paaiškinti, kodėl, atrodytų, sveikam protui prieštaraujantys rezultatai yra teisingi ir kuo patikėti, neapeliuojant į autoritetus – tikrai sudėtinga. Pats žinau. Bet tą daryti yra tiesiog būtina. Kuo paprasčiau viskas bus paaiškinta, tuo geriau. Iš kitos pusės, viską paprastinant negalima pradėti daryti klaidų arba prastinti per smarkiai. Taigi vėl svarbus balansas…

Tai tiek minčių. A, dar vienas, labai jau žemiškas klausimas – o kas už visa tai mokės? Man atrodo, kad ES tikrai paremtų didelius mokslo populiarinimo projektus, net ir krizės atveju. Priėmė mus, tai tegu patys ir kenčia, ar ne? ;)

Labai laukiu nuomonių. Tikrai labai.

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.