Astronomija Ardoje

Šitą straipsnį neseniai parašiau "Tolkien Lietuva" tinklalapiui. Bet manau, kad ir čia kam nors gali pasirodyti įdomu. Enjoy.
 

Turbūt kiekvienas esame žiūrėję į žvaigždėtą naktinį dangų. Net ir miestuose, kur šviesa užtemdo kone visų žvaigždžių šviesą, tas neaprėpiamas tamsus skliautas virš galvų atrodo įspūdingai. O ką jau kalbėti apie reginį, atsiveriantį virš galvų atokiuose kraštuose, kai švieselių danguje matyti begalės ir kartais net nesuprasi, kurios iš jų sudaro tuos gerai pažįstamus žvaigždynus! Nenuostabu, kad tokie vaizdai gniaužė kvapą visais laikais. Na o žmonių mąstymas ir vaizduotė veikia taip, kad neaprėpiamus dalykus lengviau įsivaizduoti, suteikus jiems kažkokią prasmę. Dangaus skliaute žmonės matė protėvių dvasias, senas legendas, fantastines būtybes, dievų kovas ir gamtos reiškinius, o ryškiausias žvaigždes pavadino jiems svarbiais vardais.

Valų pjautuvas, arba Didieji Grįžulo ratai

Ne išimtis šiuo klausimu ir Viduržemė. Nors žvaigždes į dangaus skliautą, kaip rašoma „Silmarilijone“, sukabino Varda Elentarė, tai toli gražu nesukliudė elfams žvaigždėse šį bei tą įžvelgti. Kai kurias žvaigždes netgi pati Varda pajudino, kad jos simbolizuotų vieną ar kitą įvykį. Apie visas šias įmantrybes, kurios kartais yra toli gražu ne tokios keistos, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, čia ir papasakosiu.

Žvaigždės

Pradžiai apie tai, kas daugumą žmonių labiausiai patraukia prie astronomijos. Tai – žvaigždės ir žvaigždynai, matomi nakties danguje. Kaip minėjau, pasak Ardos mitologijos, dangaus skliaute jas iškabino Varda ir ilgą laiką, nuo Valų žibintų sunaikinimo iki Saulės ir Mėnulio patekėjimo, didelėje Ardos dalyje tai buvo vieninteliai šviesuliai. Atsibudę elfai kitokio šviesos šaltinio neturėjo ir greitai pamilo mažyčius brangakmenius, žibančius aukštai virš galvų. Nors vėliau jie iškeliavo Medžių šviesos link, o dar vėliau gyveno šviečiant Saulei ir Mėnuliui, meilės žvaigždėms ir jų blausiai šviesai elfai niekada neužmiršo. Jie netgi pasivadino „žvaigždžių vaikais“, taip įamžindami tokią savo pagarbą dangaus brangakmeniams.

Kiek žinoma, Ardos dangus atrodė labai panašiai į mūsiškės Žemės. Iš kelių užuominų ir pavadinimų galima suprasti, jog žvaigždės, kurias matė elfai, buvo išdėstytos beveik taip pat, kaip ir mūsiškiame šiaurės dangaus pusrutulyje – apie pietines sritis Tolkinas išvis rašė labai nedaug, tad ir jų žvaigždžių neįvardijo, nors Aragornas vieną sykį prasitarė klajojęs tolimuosiuose Harado kraštuose, kur žvaigždės keistos. Šis regimasis panašumas reiškia, jog aprašytieji įvykiai nuo elfų atsibudimo iki Trečiojo Amžiaus pabaigos negalėjo vykti seniau, nei prieš penkiasdešimt tūkstančių metų – prieš tiek laiko dalis žvaigždynų jau būtų buvę visiškai neatpažįstami dabartiniam žmogui.

Tolkino kūriniuose paminėta nemažai šiaurinių žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimų. Kai kuriuos jų galima nesunkiai susieti su mūsų dangaus šviesuliais. Visų pirma, tai – ryškiausias dangaus paveikslas, mums žinomas Didžiųjų Grįžulo ratų vardu. Nors tai – tik Didžiosios lokės žvaigždyno dalis, turbūt retas kuris nesugebėtų atpažinti tos aiškios samčio (o gal vežimo?) formos žvaigždžių grupės. Viduržemėje tie septyni šviesuliai buvo Vardos pakabinti šiauriniame danguje, vos tik atsibudus elfams, kad šviestų jiems ir primintų Morgotui apie neišvengiamą pražūtį. Dėl tos priežasties elfai žvaigždyną vadino Valų pjautuvu. Hobitai, nekvaršindami galvų senosiomis legendomis, įvardijo jį taip, kaip matė – Samtis, ir didysis, ir mažasis su Šiaurine žvaigžde rankenos gale. Beje, su Grįžulo ratais susijusi dar viena legenda. Joje pasakojama, kad tos žvaigždės – visai ne Vardos kūriniai, o žiežirbos nuo Aulės priekalo, kai šis trenkė į jį kūju, pradžiugintas žinių apie artėjantį elfų nubudimą. Septynios žiežirbos buvo tokios ryškios, kad Varda, nors ir kaip stengėsi, nesugebėjo sukurti nieko, jas pranokstančio šviesumu.

Nuo Samčio rankenos „pakibęs“ švytėjo Morvinijonas, mūsų pasaulyje žinomas Arktūro vardu. Tolyn nuo rankenos, statmenai linijai, vedančiai į Morvinijoną, matomos septynios pasagos forma išsidėsčiusios žvaigždės – Šiaurės vainikas. Gali būti, jog tai yra Durino karūna, paslaptingasis žvaigždynas, atsispindintis Keled Zaramo vandenyje ir pažymėtas ant Morijos durų. Kitoje dangaus pusėje plazdėjo drugelis, Vilvarina, mums geriau žinomas kaip Kasiopėjos galva ir rankos. Dar kita kryptimi galima išvysti Soronūmę – Erelį, taip vadinamą ir pas mus. Na, o netoli horizonto maždaug pusę metų į dangų kyla Remiratas, Žvaigždžių tinklas, jį sekanti didžiulė raudona žvaigždė Borgilas bei, iškart už jų, Menelvagoras, dar vadinamas Menelmakaru – dangaus karys, pasiruošęs kovoti su Morgotu dienų pabaigoje, – ir Helujinas. Mes šiuos keturis vaizdinius vadiname Plejadėmis, Aldebaranu, Orionu ir Sirijumi.

Šie žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimai – toli gražu ne viskas, kam elfai buvo davę vardus. Deja, kitų pavadinimų „sukabinti“ dangaus skliaute kol kas nėra pavykę. Tai ir Telumendilas (Dangaus mylėtojas), Anarima (Saulės pakraštys), Elemirė (Žvaigždė-brangakmenis), Lujinilas (Mėlynoji), Lumbaras (Šešėlinė) bei Nėnaras (Deimanto liepsna).

Dar vienas dalykas, kurį reikia paminėti, kalbant apie žvaigždes – viena dangaus šviesulių grupė, kurią senovėje vadino „klajojančiomis žvaigždėmis“. Savaime suprantama, tai yra planetos – jos dangaus skliautu juda žymiai greičiau už tikras žvaigždes, bet ne taip greitai, kad žmogaus akis sugebėtų tą įžvelgti. Be to, jos šviečia tarsi ryškios žvaigždės, taigi nekeista, jog elfų legendose apie jas galėtų būti kalbama kaip apie žvaigždes. Geriausiai žinoma planeta, neabejotinai, yra Earendilis, žmonių pasiuntinys į Valinorą, užbaigęs ilgus šimtmečius trukusį Morgoto dominavimą šiaurės kraštuose. Iškeltas į dangų, jis plaukia Vingilote netoli Saulės, kartais pakildamas kiek prieš ją, kartais nusileisdamas kiek vėliau. Dar dvi gerai žinomos planetos yra Karnilis – raudonoji planeta Marsas, ir Alkarinkvė – šlovingoji, didžiausia planeta Jupiteris. Aukščiau paminėti Lujinilis, Lumbaras ir Nėnaras galbūt galėtų atitikti Saturną, Uraną ir Neptūną, bet tai yra abejotina, nes šių planetų iš Žemės arba visiškai nematyti, arba jos yra labai neryškios, palyginus su daugeliu žvaigždžių.

Šviesa

Šviesos ir pagrindinių jos šaltinių istoriją galima būtų aprašinėti atskirame straipsnyje, tad čia pateiksiu tik trumpą ikiastronominės dalies santrauką. Pradžių pradžioje, kai tik pasaulis buvo sukurtas (apie tai truputį žemiau), šviesa sruveno upeliais ir kaupėsi slėniuose tarsi tirštas skystis. Šešėlių žaismas Ardoje turėjo būti pasakiškas. Visgi taip apšviesta buvo labai nedidelė pasaulio dalis, taigi valai nusprendė surinkti šviesą ir pakelti ją į padanges. Kaip tarė, taip ir padarė – pastatė du žibintus, Ilujiną ir Ormalą, o šviesos likučius Varda panaudojo žvaigždžių gamybai. Šiuos žibintus po ilgo laiko sunaikino Morgotas. Tada valai užaugino Du medžius – sidabrinį Telperijoną ir auksinę Laureliną. Jų šviesa, tai prigesdama, tai vėl sustiprėdama, sukūrė dienos-nakties ciklą. Bet Medžius taip pat sunaikino tas pats Morgotas. Valams pavyko išgelbėti tik Telperijono vaisių ir Laurelinos žiedą, kuriuos jie įkėlė į dvi valtis ir paleido dangumi. Žiedą elfai pavadino Anar, o vaisių – Isil.

Anar ir Isil yra gerai mūsų pažįstami Saulė ir Mėnulis. Kaip ir daugybei mūsų pasaulio tautų, jų egzistavimas davė pradžią keliems elfų ir žmonių mitams Viduržemėje. Ypatingai į detales ir nedidelius skirtumus nesigilindamas, pateiksiu plačiausią variantą – jį galima perskaityti ir „Silmarilijone“. Tiek vaisius, noldų pavadintas Rana, tiek žiedas Vasa iš pradžių buvo vienodo šviesumo. Juos dangumi plukdė du valų paskirti majai – Tilijonas Mėnulį ir Arijena Saulę. Kiekvienam jų buvo nurodyta pakilti virš Ardos vakaruose, skristi virš pasaulio ir nusileisti rytuose tuo metu, kai kitas kils virš horizonto. Taip Ardoje šviesu būtų visą laiką, keistųsi tik šviesos spalva iš auksinės į sidabrinę ir atgal – panašiai kaip Medžių laikais buvo Valinore. Na, ir kurį laiką buvo būtent taip.

Roger Garland. „Saulė, plaukianti pro aušros vartus“

Pirmasis išplaukė Tilijonas ir pažadino daugybę gyvų padarų, miegojusių Javanos miegu, bei nušvietė kelią Fingolfinui Helkaraksėje. Po septynių dienų į savo kelionę išsiruošė ir Arijena. Pamatęs šios grožį, Tilijonas pamiršo visus nurodymus ir ėmė plaukti arčiau šios. Bet Vasa buvo labai įkaitusi ir nudegino tiek Tilijoną, tiek šio krovinį. Taip Mėnulis užtemo ir tapo blyškesnis. Ir dabar, kai Mėnulis priartėja prie Saulės, jis nudega ir dalinai užtemsta.

Pradinė tvarka nepatiko ne tik Tilijonui, bet ir Lorienui su Este. Jie išsigando, kad jei visa Arda visą laiką bus apšviesta, gyviems padarams neliks laiko miegoti ar grožėtis žvaigždėmis. Paklausiusi šių patarimo, Varda pakeitė Saulės ir Mėnulio kelią dangumi taip, kad kartais naktys būtų visiškai tamsios. O Mėnulio pritemimas, savo ruožtu, nulėmė tai, kad ir kitomis naktimis tvyrojo prieblanda ir buvo matyti žvaigždės. Tuo pat metu buvo nuspręsta pakeisti abiejų šviesulių judėjimo kryptį į mums įprastąją – tekėjimą rytuose ir leidimąsi vakaruose.

Nepaisant šių pakitimų, Tilijonas vis tiek norėjo būti kuo arčiau Arijenos, tad iki pat dabar vis stengiasi šią pasiekti. Jis prie jos artėja ir artėja, kol galų gale nudega ir iš skausmo ima trauktis, o po poros savaičių procesas kartojamas. Karts nuo karto jam visgi pavyksta Arijeną pasiekti ir pridengti ją nuo Ardos savo šešėliu – tada vidury dienos ateina naktis.

Štai toks tas mitas. Jame gana įdomiai paaiškinami trys reiškiniai: Saulės ir Mėnulio tarpusavio judėjimas ir Mėnulio fazės; neapšviestoji Mėnulio pusė ir jos dydžio kitimas per mėnesį; ir Saulės užtemimai. Kaip ir daugybėje mūsų pasaulio mitų, Saulė ir Mėnulis yra daugmaž lygiaverčiai objektai, siejami su vyrišku ir moterišku personažais. Galima rasti ir daugiau paralelių su Žemės mitais. Viena keistenybė, kuri mums, lietuviams, kaip tik atrodo visiškai nekeista – Ardoje Mėnulis asocijuojamas su vyrišku personažu, o Saulė – su moterišku, priešingai negu anglų tautosakoje.

Iš kitų mito variacijų verta paminėti keletą, kuriose kalbama apie tai, kad Arijeną pamilo Morgotas ir norėjo pasiglemžti sau. Būtent dėl Morgoto įsikišimo patamsėjo Mėnulis, pasikeitė abiejų šviesulių judėjimas ir dangaus skliaute, ir vienas kito atžvilgiu. Detalės nėra minimos, bet galimas dalykas, kad Tilijonas bandė apginti Arijeną nuo Morgoto ir dėl to nukentėjo pats. Beje, kaip ir ne vieną kartą, Morgoto įsikišimas sukūrė ne vien blogus dalykus – bandydamas pasiekti Arijeną, jis trinktelėjo dangaus skliautą, ir kai kurios žvaigždės atsikabino. Taip atsirado krintančios žvaigždės.

Kosmologija

Sąvoka „kosmologija“ turi dvi iš dalies susijusias reikšmes. Iš etnologinės pusės, tai yra visuma mitų apie pasaulio sukūrimą, kosminę tvarką ir Kosmoso santykį su žmogumi. Iš fizikinės pusės, tai yra astrofizikos mokslo dalis, tyrinėjanti Visatos atsiradimą, didžiausio masto struktūras ir jų formavimąsi bei vystymąsi. Tolkino kūriniuose galima rasti užuominų ir apie pirmą, ir apie antrą kosmologiją, tad abi ir pristatysiu.

Jeff Murray. „Ainų muzika“

Kiekvienas, skaitęs „Silmarilijoną“ ar bent jo pradžią, turbūt atsimena, kad pasaulis atsirado iš muzikos. Pradžioje buvo Eru, jis sukūrė ainus, kurie pradėjo giedoti ir iš tos giesmės atsirado Arda. Tada kai kurie ainai nusileido į Ardą ir tapo jos valdytojais – valais. Vėliau į ją nusileido ir daugiau ainų, bet jie buvo žemesnio rango – majai. Tiesa, vienam iš ainų nepatiko tai, kad reikės Muzika ir Arda dalintis su kitais. Jis norėjo visko sau ir kurti viską savaip. Tai buvo Melkoras, vėliau pramintas Morgotu, taip pat nusileidęs į Ardą ir tapęs didžiuoju Blogiu.

Vėliau valai ėmė visaip gražinti Ardą – pastatė Valmarą, kūrė gyvūnus, augalus ir kitus gražius dalykus. Visa šita istorija yra įdomi kultūriniu požiūriu ir galima ją lyginti su įvairias mūsų pasaulio tautų mitais, bet astronomijos ten tikrai nėra daug. Astronomija aptinkama kitur – gerokai mažiau žinomuose Tolkino vėlyvuosiuose raštuose, kur jis bandė pertvarkyti Ainulindalę (t.y. pasaulio sukūrimo istoriją) pagal šiuolaikinį mokslinį Visatos atsiradimo suvokimą. Taip Tolkinas stengėsi į Ardos mitologiją įtraukti Didįjį sprogimą, Saulės sistemos formavimąsi, Mėnulio atsiradimo teoriją, skirtumą tarp žvaigždžių ir planetų, gyvybės evoliuciją ir taip toliau. Toks darbas – tikrai grandiozinis, turbūt net sudėtingesnis, nei pirminis tos pačios mitologijos sukūrimas, tad nenuostabu, kad jis liko nebaigtas ir į išleistąją „Silmarilijono“ versiją neįtrauktas.

Naujojoje kosmologijoje, kartais vadinamoje „Apvaliojo pasaulio“ versija, Saulė atsirado gerokai anksčiau nei Arda. Nors Visata ir buvo sukurta iš giesmės, tačiau pati Arda – tik iš akmens. Gyvybė ten atsirado, kai ainai labai paprašė Eru ir jis tą padarė. Melkoras išplėšė dalį Ardos ir sukūrė Mėnulį – savo tvirtovę, iš kurios galėjo stebėti viską, kas vyksta Ardoje ir siųsti savo blogį. Mėnulyje, kaip ir kituose Melkoro kūriniuose, buvo tiek deginančio karščio, tiek ir stingdančio šalčio, tačiau neegzistavo jokia gyvybė. Ši Mėnulio atsiradimo istorija labai tiksliai apibūdina mūsų dabartines žinias apie Žemės-Viduržemės palydovą, tik visa pridengta mitologizuota kalba. Kitas įdomus aspektas – prieš elfams atsibundant, Žemė ilgą laiką skendėjo prietemoje, nes Melkoras buvo užleidęs daug debesų ir dūmų – kiek žinoma, taip atrodė Žemė ankstyvaisiais savo gyvenimo metais, kai buvo daug ugnikalnių, tiršta atmosfera ir iš dangaus krito meteoritai. Elfams atsibudus, debesys staiga prasisklaidė ir jie išvydo žvaigždžių šviesą. Nors greitai patekėjo Saulė, pirmojo išvysto spindesio elfai niekada nepamiršo.

Visgi galiausiai, nebaigęs derinti visų „Apvaliojo pasaulio“ detalių, Tolkinas pripažino, kad pradinis jo kosmologijos variantas yra tik mitas – tiek mūsų pasaulyje, tiek vidinėje Ardos istorijoje. Ardoje tai yra mažytis atspindys valų išminties, per elfus ir nūmenorėnus perduotos Viduržemės gyventojams. Nors elfai ir labai gerai žinojo, kaip iš tikro buvo surėdytas dangus ir žemė, o nūmenorėnai tą irgi kažkiek išmanė, vėliau tikros žinios sumišo su pramanais ir tapo gražiomis legendomis, gerokai prasilenkiančiomis su mokslo tiesomis.

Pabaiga

Štai toks yra trumpas pasakojimas apie astronominius elementus Tolkino kūryboje. Galima prikibti, kad straipsnio pavadinimas nėra visiškai tikslus – astronomija juk yra mokslas apie žvaigždes, o apie šio mokslo vystymąsi Ardoje nieko nepasakojau. Aišku, apie tai irgi būtų galima rašyti, galima paminėti Tar-Meneldurą, Nūmenoro valdovą, pastačiusį observatoriją salos šiaurėje – bet informacijos apie tokius dalykus yra nedaug, ji labai padrika bei, kai kuriais atvejais, skirtinguose šaltiniuose pateikiama skirtingai. Be to, astronominių objektų visuma daugeliui turėtų būti įdomesnė, negu astronominių tyrimų pristatymas.


Literatūra
1. Dr Kristine Larsen. The Astronomy of Middle Earth paskaitos medžiaga. 
2. Robert Foster. The Complete Guide to Middle Earth.
3. Ainulindale C iš History of Middle Earth vol. 10, „Morgoth‘s Ring“.

 
Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *