Vakar su vienu draugu sumąstėm tokią labai grandiozinę pasaulį verčiančią idėją. Ta idėja labai nori konstruktyvios kritikos, todėl atsigulė ant virtualių popieriaus lapų ir įlindo į šitą blog‘ą. Nenuvilkite jos, ką? :)

Dviem žodžiais ji galėtų būti pavadinta taip: atvirasis pseudo-universitetas. Arba kvazi-universitetas, kad skambėtų fizikiškiau. Jos esmė tokia. Surenkama kritinė masė idėjai pritariančių žmonių iš įvairių mokslo sričių – nuo teorinės astrofizikos iki Indijos kultūros specialistų. Daugiausia orientuojamasi į jaunus specialistus – magistrantūros arba doktorantūros studentus bei neseniai tokias studijas baigusiuosius. Aišku, neatstumiami ir jokie kiti norintieji, bet jauni žmonės turėtų dar atsiminti, kaip atrodė mokymo procesas būnant besimokančiuoju. Ši pradinė komanda sukuria tinklalapį (galbūt veikiantį wiki principu), kur siūlo visiems norintiems užsiregistruoti į paskaitų ciklus bei kursus įvairiomis temomis, siūlomomis pačių komandos narių. Užsiregistravus kažkokiam kiekiui „studentų“, sudaromas paskaitų tvarkaraštis ir prasideda paskaitos.

Taigi, tai buvo pati esmė. Jei tiek perskaitėte, turbūt kilo klausimas – o kuo tai skirtųsi nuo Laisvojo universiteto? Klausimas geras. Skirtumai būtų du. Pirmasis – mes orientuojamės į tarptautinę sceną (kitas idėjos kūrėjas – vengras iš Švedijos) ir paskaitas virtualybėje (videopokalbiai arba virtualios realybės kambariai, kurių technologija turėtų gerokai išsivystyti per tuos penketą metų, kol kažką realaus apie šitai galėsime padaryti). Antras – galbūt klystu, bet Laisvajame universitete vyksta vienkartinės paskaitos-diskusijos apie įvairius aktualius socialinius, politinius bei pan. dalykus, o mūsų vizijoje paskaitos (ar bent nemaža jų dalis) vyktų panašiau į studijų modulius tikrame universitete, aprėptų įvairiausias mokslų sritis ir būtų skirtas norintiems įgyti daug žinių, o ne tiesiog apie kažką padiskutuoti. Taip, skirtumai nėra esminiai, dėl šito sutinku.

Dabar truputį apie detales, toks kaip ir eff ą kjū.

Kjū: O velniam šitokio dalyko reikia?

Ą: Ogi tam, kad daugelis pasaulio valstybių bent jau oficialiai remia žinių visuomenės plėtrą, bet realiai universitetai darosi vis labiau neprieinami norintiems studijuoti, bet neturintiems pinigų. Be to, dažnai studijų programos būna sustabarėjusios ir neskatina studentų domėtis tuo, ką jie studijuoja. Ir šiaip, manau, kad yra nemažai žmonių, kuriems nepatinka, jog peticijos už divandenilio monoksido vartojimo sumažinimą surenka labai daug parašų, o „Klausimėlio“ atsakymai yra labiau graudūs, nei juokingi.

Kjū: Na gerai, o kuo tai skirsis nuo paprasto universiteto? Papunkčiui, jei galima.

Ą: Pirma – visa tai būtų nemokama (apie finansus – žemiau). Antra – nebūtų studijų programų, būtų tik moduliai, kuriuos studentai gali rinktys patys. Trečia – tokia laisvo pasirinkimo sistema sudarytų sveiką konkurenciją tarp įvairių studijų modulių ir leistų dėstytojams tobulėti bei tobulinti savo programas, kad jas rinktųsi daugiau studentų. Ketvirta – studijuoti galėtų kiekvienas norintis; pavyzdžiui, moksleivis, kuriam mokyklinis matematikos kursas atrodo per lengvas, galėtų papildomai pasimokyti universiteto lygio matematikos. Penkta – nemokamos būtų ne tik pačios studijos, bet ir atvykimas iki jų, nes norint studijuoti užtektų vien interneto prieigos ir videokameros. Punktų yra ir daugiau, bet šitie, sakyčiau, svarbiausi.

Kjū: Bet diplomo taigi niekas neduos?

Ą: Aišku, kad neduos. Bet mokomės juk ne diplomui, o sau, ar ne?

Kjū: O tai iš kur pajamsit pinigų, visoks administravimas juk kainuos nemažai?

Ą: Pinigų galima paimti iš savanoriškų aukų, kurių prašytume iš studentų. Taip pat galbūt galima išsiprašyti finansavimo iš valdžios irba ES. Galbūt pavyktų ištraukti pinigų iš privačių kompanijų, ypač jei kurie nors studijų moduliai sutaptų su tuo, ko toms kompanijoms reikia darbuotojų kvalifikacijai kelti. Galų gale, pinigų reikės ne tiek ir daug, nes nereikės administruoti realaus studentų judėjimo, nereikės jokių pastatų ar patalpų ir t.t.

Kjū: O darbuotojai iš kur?

Ą: Pradžioje – iš idėjos, t.y. visiški savanoriai. Neabejoju, kad tokių tikrai yra. Jei kažkoks finansavimas būtų gautas, galima būtų mokėti ir atlyginimą.

Kjū: Bet jei dėstoma kokia nors fizika, tai reikia ir laboratorijų?

Ą: Reikia. Galbūt utopinėje ateityje pavyktų laboratorijas nuomotis iš universitetų ar tyrimų įstaigų/bendrovių, studentams kompensuoti bent dalį atvykimo išlaidų ir daryti laboratorinius seminarus, kur studentai ir dėstytojai galėtų susitikti gyvai.

Kjū: O tai netaps visokių radikalių požiūrių dėstymo vieta?

Ą: Manau, kad netaps, dėl dviejų priežasčių. Pirma – ta pati konkurencija ir pasirinkimo galimybės. Jei kas nors dėstys nesąmones, jo niekas nesiklausys. Antra – net jei ir klausysis, atsiras kas nors, paneigiantis tas nesąmones ir paaiškinantis viską, kaip yra iš tiesų. Galima ir diskusijas rengti, jei kam nors yra noro. Blogiausiu atveju siūlomų modulių konspektus galėtų įvertinti kokia nors komisija, ir tik tada patvirtinti tuos modulius reklamavimui ir dėstymui.

Kjū: Tai žodžiu galima būtų tiesiog mokytis universiteto kursų šitaip neformaliai ir virtualiai?

Ą: Taip, ir ne tik. Niekas neuždraustų kurti modulio apie „Žvaigždžių karų“ pasaulio socialinę struktūrą. Arba apie astronomiją Ardoje. Arba apie žinomiausius mokslininkų pokštus (tą patį divandenilio monoksidą). Iš esmės tame, ko mokoma(si), būtų labai daug laisvės.

Kjū:…

Atrodo, dabar jau surašiau viską. Taigi pateikiu šitą idėjos užuomazgą jūsų kritikai, komentarams ir klausimams.

Laiqualasse