Pamintijimai apie lietuvišką rašybą ir panašiai

[Pabrėžtinai taisyklingo radijo diktoriaus balsas] Sveiki visi, nuolatiniai ir ne tik skaitytojai. Pradedu eilinę trečiadienio programą pavadinimu „Kas geresnio konstantų pasaulyje“. Prieš savaitę parašęs akivaizdžiai gerokai per ilgą rašinį apie alternatyvią kartografiją, kurio aiškiai niekas neperskaitė, šiandien pakalbėsiu trumpiau ir toli gražu ne taip iš esmės. [/balsas]

 

Pastaruoju metu diskusijų kaip ir negirdėti, bet prieš metus kitus purvasklaida kone mirgėjo nuo diskusijų apie tai, kaip reikėtų lietuviškuose tekstuose rašyti nelietuviškus asmenvardžius, vietovardžius bei kitokius tikrinius daiktavardžius. Na, galbūt dėl mirgėjimo ir perdėjau ir tik man atrodė, bet visgi diskusijų tikrai būta. Nebepamenu, kuri pusė siūlė kokį variantą, bet jie išryškėjo du. Savaime suprantama, visiškai priešingi. Čia juos trumpai pristatysiu.
 

Variantas A: lietuvinkime viską nuo krašto ir be išimties.

Varianto ekstremali forma: „Tiek ypatingojo, tiek bendrojo savitumo aiškinių sukūrimo garbė dažnai priskiriama Vokietijos mokslininkui Albinui Vienakmeniui, tačiau iš tiesų jos buvo apibrėžtos olando Šeimyniaus Lauretiečio, lietuvių kilmės lenko Armino Ramintojo bei daugelio kitų šviesuolių dėka.“ Ką nors supratote? Na taip, keletą žodžių teko sukurti pačiam, o ir variacija tikrai ekstremali. Atkreipkite dėmesį į vardus ir pavardes. Tai yra trys garsūs mokslininkai, ir nors pirmąjį galbūt atpažįstate, kitus du pažinti turbūt gerokai sunkiau. Galite paspėlioti, atsakymas – įrašo apačioje.

Nebe ekstremalus komentaras. Šio varianto pagrindinis pliusas – perskaičius pavadinimą, nereikia sukti galvos svarstant, kaip jį teisingai ištarti. Tas pliusas tikrai svarbus, ypač jei tekstas skaitomas garsiai. Aišku, angliškas vardas „George“ nebūtų paverčiamas „Jurgiu“, bet „Džordžu“ – tikrai. Galima diskutuoti, jog kai kuriose situacijose (pvz., grožiniame tekste, kur svarbus žodžių tarpusavio sąskambis ir darna), lietuviškas vardas „Jurgis“ tiktų geriau nei svetimas „Džordžas“ – kiti vardai juk lietuviški. Bet to nesiūlė, kiek žinau, net ir aršiausi šio varianto šalininkai, tad nesiūlysiu ir aš. Didžiausias minusas – dažnai iš tokių pavadinimų bus sudėtinga (ar beveik neįmanoma) atkurti tikrųjų vardų formų. Dar vienas minusas – įvedus tokią tvarką, reikėtų sukurti vieningą visų įmanomų tikrinių daiktavardžių lietuvinimo metodiką, nes kitaip neabejotinai atsitiktų taip, jog viename lietuviškame tekste vardas būtų lietuvinamas vienaip, kitame – kitaip, ir painiavos dar labiau padidėtų.

 

Variantas B: palikime originalias formas visur, kur tik įmanoma.

Varianto ekstremali forma: „Offshoreinės stevedoringo kompanijos viceprezidentas Atagün Çelik ir PR ekspertas Petőfi Mátyás atsiuntė faxą, bet United Kingdom pirmadienį bus bank holiday, tai atsakymą nufaxuoti užteks antradienį.“ Taip, vėlgi pažaidžiau, prikišau slengo ir panašiai. Bet štai prisipažinkite, ar supratote, kaip teisingai tarti abu asmenvardžius? Ne, aš irgi nežinau (tiesa, antrąjį žinau, bet tik todėl, kad vengrą pažįstu). O kas tas „stevedoringas“? Irgi geras klausimas. Žodžiu vėlgi – nesąmonė į kitą pusę.

Ne ekstremalus komentaras. Šis variantas yra išvirkščias pirmojo variantas, su pliusais ir minusais daugmaž taip pat. Labai gerai, kad matomos originalios vardų formos – jei reikėtų rasti daugiau informacijos apie šituos žmones, būtų nesunku „pagūglinti“. Iš kitos pusės – tarimas visiškai neaiškus, linksniuoti jų taip pat nepavyksta. Dėl to gali prireikti naudoti keistas sakinių konstrukcijas, tekstas gali tapti „negyvas“.

 

Ne atsitiktinai (na gerai, meluoju – iš tiesų visai atsitiktinai, bet gavosi netikėtai gerai) parinkau dvi „ekstremalias“ frazes, kad jose rašybos variantas ypatingai nederėtų prie turinio. Antrasis, nelietuvinantis, rašybos variantas labiau tinkamas ne buitinei kalbai, o oficialiems pranešimams bei moksliniams straipsniams. Pirmasis, priešingai, tinka grožinei literatūrai ir buitinei kalbai. Na, čia tokia mano nuomonė, bet logikos joje yra – kaip jau minėjau, išlaikius originalią rašybą, galima nesunkiai ieškoti daugiau informacijos apie paminėtus žmones, o lietuviški (ar bent jau sulietuvinti) personažų vardai grožinį tekstą daro artimesnį, į jį tampa lengviau įsigyventi.

 

Turbūt kvailiausias įmanomas „lietuvinimo“ variantas yra lietuviškų galūnių prikabinimas prie nepakeisto užsienietiško vardo (Georgas Bushas, Matyasas Rakosis – nors daug kas žino, jog pirmasis tariamas „Džordžas Bušas“, abejoju, ar atsiras daug žinančių, kad antrasis yra Vengrijos karalius Matjašas Rakošis). Tokiu būdu sudaromas įspūdis, kad žodis lyg ir lietuviškas, jį galima linksniuoti, bet pusė žodžio kažkodėl tariama nelietuviškai.

 

Ką daryti? Klausimas vertas nemažos sumos kuriame nors „Šešių nulių milijono“ ar panašiame žaidime, nes vieningo atsakymo tikrai nėra. Galiu tik pasakyti, kaip pats stengiuosi rašyti. Paprastai rašau tekstus ar žinutes, kurių tikslas – ne grožinės kūrybos poveikis, bet informacija, tad paprastai vardus rašau sulietuvintu tarimu (Kajus Budė), bet greta bent jau po pirmojo paminėjimo skliausteliuose pridedu originalią formą (Kai Budde), kad norintys žinotų, apie ką eina kalba. Jei rašydamas vartoju slenginius barbarizmus (straipsniuose labai stengiuosi jų išvengti, bet trumpesnėse žinutėse forumuose tas ne visada pavyksta), lietuvišką galūnę, o kartais net ir priešdėlį, pridedu atskyręs apostrofais (pasi‘proxy‘inti) – gautas griozdas nėra išvaizdus, bet atrodo bent jau ne taip kvailai, kaip be apostrofų.

 

Norėjote daugiau fiziko požiūrio į „neūžaugos ąžuolo“ bei „neužaugos ažuolo“ dvikovą? Deja, apie tai rašyti nematau reikalo. Taip pat nematau reikalo baisėtis kalbos komisijos siūlomais kvailais naujadarais – va tų kvailybių pavyzdžiu buvęs „vaizduoklis“ ramiai sau numirojo, o koks nors „spausdintuvas“ labai sėkmingai prigijo. Taip pat bus ir su kitais siūlomais žodžiais, nes tai juk yra tik pasiūlymai. Be to, paprasti žmonės į tą komisiją dėmesio kreipia gana mažai, tad šiuo atveju pabūsiu paprastų žmonių pusėje.

 

Tai tiek šiandienos laidoje. Iki kito karto – gal trečiadienį, gal ne.

 

Jei vis dar įdomu, tie trys mokslininkai – Albertas Ainštainas (arba Einšteinas; „Ein Stein“ vok. – „Vienas akmuo“), Henrikas Lorencas (Henrik Lorentz; „Henrik“ reiškia „Namų šeimininką“, „Lorentz“ – „kilęs iš Laurencijos“, tokio romėnų miesto Italijoje) ir Hermanas Minkovskis (Hermann Minkowski; „Minkowski“ yra žydiškos kilmės pavardė, kilusi iš „Menahem“, reiškiančio „Užtarėją“ arba „Ramintoją“). Na o stevedoringas (stevedoring) reiškia krovinių gabenimą laivais.

 

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *