“Forever we are, and forever we learn
Forever we live a lie, forever slipping by”
~ Ayreon, “Age of Shadows”
Klausausi šįvakar “Ayreon”, klajoju internete, ir netikėtai aptinku tokį rašinėlį apie nemirtingą dėdę Adolfą. O ten nuoroda į visažinę Vikipediją pateikta (apie Vikipedijos visažiniškumą kada nors ateityje gal parašinėsiu, nes dalykas įdomus, nors su fizika nelabai susijęs). Ir pačiame forume, keliomis žinutėmis žemiau, trumpai paaiškintas kvantinio nemirtingumo fenomenas. Tiksliau – teorija. Dar tiksliau – hipotezė. O visai tiksliai – mintinis eksperimentas. Tai apie ką tas dalykas?
Pasirodo, pagal kvantinės mechanikos interpretacijas, šiek tiek sumaišytas su filosofija (pati kvantinė mechanika apie sąmonę ir jos požiūrį nekalba, čia jau filosofiniai dalykai), mes mirti negalime. Niekaip. Net jei labai labai bandysim. Tiesiog kadangi visada įmanomos kelios kiekvieno įvykio baigtys, ir bent vienoje iš jų mes išgyvensim, mūsų sąmonė automatiškai pasirinks tą variantą (ar vieną iš jų). Žodžiu nors aplink mus kiti žmonės miršta, bet paraleliniuose pasauliuose jie išlieka ir toliau sau egzistuoja.
Kadangi ši teorija labai filosofinė, be to, apie ją sužinojau prieš pusvalandį, tai daug nesiplėsiu. Tik šiaip kilo keletas minčių: aplink tokį pasaulėvaizdį galima pastatyti galingą religiją (na, bent jau sektą); tai kartu norintiems padeda apsiprasti su mintimi, kad pomirtinis gyvenimas neegzistuoja (nėra mirties, nėra ir gyvenimo po jos); ir neabejotinai paaiškina visus tuos keistus atsitikimus, kai, regis, per plauką išvengėme mirties; ir dar suteikia daugiau pasitikėjimo, galvojant apie galimą ekstremalių potyrių išbandymą; bei patvirtina posakį, kad “kiekvienas yra pats savo laimės kalvis” – jei jau smegenys gali pasirinkti pasaulį, kuriame nemirštame, tai kodėl joms nepasirinkus pasaulio, kuriame tiesiog viskas gerai sekasi? Bet taip jau turbūt grįžtu prie religinių užuominų, taigi toliau neflūdinsiu.
Kas čia dar įdomesnio… baigėsi egzaminai. Sakyčiau, kad tokia intensyvi, bet trumpa sesija iš dalies yra gerai: atsiskaičiau viską per tris savaites. Pridėkim prie to dar dvi savaites kartojimo kurso prieš sesiją, ir gaunasi penkios savaitės, per kurias atsiskaičiau už visus metus. O Lietuvoj sesijos dvi, po 4-5 savaites kiekviena, plius dar jei reikia pasimokyti šiek tiek iš anksto, susidaro kone dvigubai ilgesnis laiko tarpas. Iš kitos pusės, 15 egzų per 3 savaites yra sunku. Nors iš esmės viską (išskyrus gal tris egzus) išmokau ir parašiau pakankamai lengvai, paskutinėmis dienomis krūvį jutau, ir nemenką. Mano kolegos, pasibaigus egzams, švęsti ėjo ne tą patį vakarą, nes pirmiausia norėjo išsimiegoti… Tai vat taip.
Na ir kitas, nebe toks įdomus, dalykas – kuo toliau, tuo labiau reikia man apsispręsti, ką veiksiu kitąmet, baigęs magistrantūrą. Variantų kol kas turiu apytikriai šešis (be jokios tvarkos): doktorantūra TFAI Vilniuje, doktorantūra tarptautinėje astrofizikos mokykloje prie Liudvigo Maksimiljano universiteto Miunchene, doktorantūra Upsaloje (Švedijoje), doktorantūra Lesteryje, grįžti į architektūrą VGTU, eiti griovių kasti. Paskutinis variantas beveik neabejotinai būtų naudingiausias finansiniu požiūriu, tačiau visi kiti – gerokai įdomesni. O vat tarp tų “įdomesnių” išsirinkti – jau problema. Gal kas žinote genialią išeitį iš padėties (kauliuko ridenimas apsvarstytas ir paliktas kaip paskutinis variantas)?
Laiqualasse