Magija mus supa ir supo nuo pat žmonijos aušros. O gal net ir nuo anksčiau – kai kurie tyrimai leidžia spręsti, jog magijos apraiškų būta ir pirmykštėse primatų bendruomenėse. Visgi ankstyviausia magijos dokumentacija aptinkama priešistoriniuose uolų piešiniuose (čia vaizduojamas skraidantis vežimas – neabejotina iliuzijos apraiška, o čia greičiausiai parodytas apžavėtojas, hipnotizuojantis didžiulę gyvatę). Tose bendruomenėse ypatingai svarbią vietą užimdavo vienas ar keli šamanai – žmonės, turintys nepaprastų galių, galintys bendrauti su protėvių dvasiomis bei laukiniais gyvūnais, galintys padidinti medžioklės sėkmę ir gydyti ligas. Pirmieji rašytiniai šaltiniai, kalbantys apie magiją, pasirodė senovės Egipte (Egipto mirusiųjų knyga ir kt.), o plačiai išplito kartu su zoroastrianizmo religija. Pats žodis “magija” kildinamas iš vieno zoroastrų žynio Magušo vardo. Persijos imperijoje, V-IV a. pr. Kr., buvo atlikti pirmieji bandymai susisteminti magijos formas bei apraiškas ir aiškinti, kodėl kai kurie žmonės yra magai, o dauguma nėra. Kartu su Aleksandro Makedoniečio užkariavimais, šios žinios tapo prieinamos graikų mąstytojams, kurie sistemą išplėtojo. Didžiausias šių veikalų buvo Plutarcho “Magike techne” (“Magijos menas”), kuris, deja, iki mūsų laikų neišliko. Vis dėlto graikų mokslas buvo paremtas filosofija, todėl jų magijos suvokimas buvo ypatingai neteisingas, taigi į jį čia nesigilinsiu. Norintys informacijos susiras patys.

Romos imperijoje magija tyrinėjama nebuvo. Ji tapo prilyginta amatui, ir tebuvo išnaudojama tiek, kiek tai padėdavo valdžios planams. Magai dirbo statybų aikštelėse, fronto linijose, netgi rugių laukuose. Manoma, jog šiuo metu atsirado pirmosios slaptos magų bendruomenės, iš kurių vėliau išsivystė Konventai. Motinos, nenorėdamos savo kūdikių atiduoti į visą gyvenimą trunkančią vergiją, paslėpdavo juos ir vėliau patikėdavo magams-pabėgeliams, kurie vaikus mokydavo savo meno.

Vėlesniais laikais magija pergyveno įvairių laikotarpių. Rytų Romos imperijoje kurį laiką magai buvo ypatingai gerbiami, vienu metu visą valdžios elitą sudarė vien magai. Krikščionių Bažnyčia stengėsi kontroliuoti magijos naudojimą, motyvuodama, jog “stebuklus daro tik Dievas”, o “visi kiti triukai ir akių dūmimas ateina iš Šėtono”. Vakarų Europoje griežta magijos kontrolė egzistavo iki pat XVI a. Kai kuriais laikotarpiais bet koks magijos egzistavimas buvo neigiamas, raganos medžiojamos, o Konventai prijungti prie vienuolynų ir pašvęsti Bažnyčiai ištikimų supermagų “gamybai”. Tokie “supermagai” buvo ypatingai galingi ir Bažnyčios naudojami tiek slaptoms misijoms, tiek atviruose karuose (savaime suprantama, bet kokie jų veiklos pėdsakai užglaistomi skambiais “Dievo valios” pareiškimais). Pagonių kraštuose magija buvo praktikuojama laisvai, tačiau beveik niekur nebuvo institucionalizuoto jos mokymo, todėl katalikiškos Europos magai nesunkiai įveikdavo savo oponentus iš pagonių pusės (vienas iš nedaugelio priešingų atveju nulėmė pirmąjį Lietuvos vardo paminėjimą).

Tam tikras didesnis lūžis magijos tyrinėjime atėjo kartu su renesansu. Pradėjus plisti žmogaus, kaip tobulos būtybės, idealui, ir kultūrai nuo Dievo atsigręžus į žmogų, vėl susidomėta ir priežastimis, lemiančiomis magijos ir magų egzistavimą. Tuo metu aprašyti ir pirmieji anti-magai, t.y. žmonės, vien savo buvimu gebantys neutralizuoti magijos poveikį (nemažai tokių dirbo Inkvizicijos struktūrose). 1619-aisiais, kai Renė Dekartas sukūrė mokslinį metodą, daugelyje mokslo šakų buvo greit pasistūmėta į priekį. Niutono mechanikos teorija nurungė Aristotelinę, chemija išstūmė alchemiją… Bet magijai teko laukti ilgai.

Tik XIX a. viduryje, 1837 m., bekartodamas Faradėjaus eksperimentą (kuriuo parodoma elektrinio ir magnetinio laukų vienybė), Jorgenas Vilštofas (Jörgen Wilschtoff) pastebėjo, kad elektromagnetinę indukciją jaučia magai, o anti-magai ją nežymiai slopina. Tai buvo pirmieji duomenys, vėliau leidę suvokti magijos veikimo principą. Per keletą dešimtmečių, atlikus daugiau tyrimų, buvo sukurta pirmoji magijos veikimą aprašanti mokslinė teorija. Daugumą dalykų ji aiškino teisingai, didžiausia klaida buvo nesugebėjimas paaiškinti, kodėl silpnas magas negali pasiekti tokio pat efekto, kaip ir stiprus, tik padirbęs ilgesnį laiką.

XX a. pr., kai Einšteinas sukūrė fotoefekto, o vėliau – bendrąją reliatyvumo teorijas, atsiradus kvantinei mechanikai ir suvokus bangos bei materijos bendrumą, vieninga magijos teorija buvo gerokai papildyta. Apie tą teoriją pasiskaityti galima daug kur, taigi čia pateiksiu tik patį principą: tai, ką mes suprantame “magija”, yra labai aukšto dažnio (gerokai aukštesnio, nei gama spindulių) virpesiai, nešami elementariųjų dalelių taumonų. Taumonai skirstomi į šešias rūšis, pagal šešis magijos tipus: psichiniai (Ψ), fiziniai (F), fiziologiniai (Φ), nekromantiniai (N), dimensiniai (Δ) ir elementiniai (E). Tiesa, šie pavadinimai išlikę iš graikiškojo magijos skirstymo, taigi ne visiškai atitinka tikrovę ir skamba kiek naivokai; mokslinėje literatūroje naudojami tik sutrumpinimai. Skirtingų rūšių taumonai gali virsti vienas kitu, bet tik labai ypatingomis sąlygomis; kiekvienos rūšies taumonai intensyviai reaguoja su tam tikra materija, bet beveik visiškai nereaguoja su jokia kita. Nevaldomas šis poveikis sukelia dideles energijos iškrovas (tuo pasinaudojus, buvo sukurtos “lavonų bombos” ir panašūs masinio naikinimo ginklai), tačiau valdomi impulsai gali sukelti labai įvairius efektus – nuo gerai žinomų objektų fizinių parametrų pakeitimo iki teleportacijos.

Sukūrus šią fizikinę teoriją, vis dar liko neatsakytas klausimas, kodėl vieni žmonės turi magišką “talentą”, kiti – neturi, o dar kiti aplink save naikina bet kokias magijos apraiškas. Tą pavyko paaiškinti šeštajame dešimtmetyje, išsiaiškinus DNR struktūrą ir izoliavus pirmuosius genus. Visiškai netikėtai buvo nustatyta, jog vienas toks genas egzistuoja visų magų organizmuose, magiškai “neaktyvių” žmonių DNR toje vietoje yra neaiškus nukleotidų kratinys, o “anti-magų” DNR toji genetinė seka yra “veidrodinė”. Po keleto metų pastebėta dar viena sekų grupė, atsakinga už skirtingų magijos rūšių valdymą. Šie genai nulemia nedidelės smegenų dalies bei kelių liaukų aktyvumo lygį. Liaukos gamina hormonus, sklindančius po visą organizmą su krauju, kurie veikia kaip taumonų “veidrodžiai” – lengvai absorbuoja bei spinduliuoja foninių taumonų srautus. Visą tą procesą valdo minėtoji smegenų zona, leidžianti žmogui tapti didele taumonų “antena”, fokusuojančia chaotišką aplinkos taumonų judėjimą į tam tikrą apibrėžtą srautą. Magai tą padaryti sugeba nesąmoningai, jiems tai yra kone taip pat natūralu, kaip mums – kalbėjimas.

Pastaraisiais dešimtmečiais įvairiais būdais buvo tyrinėjama magijos prigimtis. Nustatytos taumonų rimties masės bei tipiniai judėjimo greičiai, kitos jų savybės. Pagal standartinį elementariųjų dalelių modelį, visi taumonai yra bozonai bei turi sukinius lygius dvejetui. Pati magija šiuo metu laikoma viena iš penkių pagrindinių sąveikų (greta elektromagnetinės, gravitacinės, stipriosios ir silpnosios), tačiau magijos ir elektromagnetizmo interferencija leidžia spręsti, jog šios dvi sąveikos yra glaudžiai susijusios. Kita šiuolaikinių tyrimų sritis – mėginimas sukurti “dirbtinę magiją”, t.y. sukurti prietaisus, leidžiančius valdyti taumonų judėjimą. Kol kas mokslininkai sugebėjo išskirti reikalingus hormonus, bet jų funkcijų valdymas vis dar išlieka paslaptis.

Tai tiek šiam kartui. Apie socialinę ir kitas magijos puses parašysiu kada nors kitąkart… Gal po metų.

P.S. Su balandžio pirmąja visus :)