Alternatyvūs energijos šaltiniai (1)

 Klausimas: kas naudingesnis – Saulė ar Mėnulis?

Atsakymas: aišku, kad Mėnulis, nes jis šviečia, kai tamsu.

 

Senovėje buvo gerai žinomos keturios stichijos – ugnis, oras, vanduo ir žemė. Jos buvo sudievintos, joms meldžiamasi bei atnašaujamos aukos, tikimasi užtarimo bei pagalbos, jomis prisiekinėjama. Jos buvo baugios bei nesuprantamos, galinčios supykti bei sunaikinti visa, kas joms nepatinka.

 

Šiandien, po daugelio amžių, mums jas primena beveik tik senos istorijos bei fantastika. Ir dar, kaip bebūtų keista, alternatyvūs energijos šaltiniai. Plačiausiai naudojami ir perspektyviausi iš jų yra Saulės, vėjo, vandens bei biomasės energija. Saulė – ugnies kamuolys; vėjas – oro judėjimas; vanduo ir taip aišku; o biomasė atsiranda iš biologinių procesų, vykstančių žemėje ir ant jos. Taip, žinau, galima sakyti, jog toks palyginimas pritemptas. Be juk įdomus, tiesa?

 

Kaip ten bebūtų su tomis stichijomis, neseniai susimąsčiau apie tai, ar tikrai išnaudojamos visos įmanomos alternatyvios energijos galimybės. Pamąstymus surašysiu ir čia. Taigi, pradedu nuo Saulės energijos.

 

Gana tiksliai išmatuota, jog Žemę pasiekia labai didelis kiekis Saulės energijos. Tiksliau sakant – atmosferos viršutiniuose sluoksniuose 1m2 plotui tenka maždaug 1360W energijos. Atmosfera ją šiek tiek atspindi bei išsklaido, tačiau ant Žemės paviršiaus vis tiek krenta maždaug 1000W/m2 energijos ties pusiauju. Arčiau ašigalių – mažiau.

 

Energijos Žemėje suvartojama maždaug 1014W (100 teravatų). Tai yra labai grubus įvertinimas, iš tiesų energijos suvartojama gerokai mažiau. Tiek energijos krenta į 1011m2 = 100 tūkst. kvadratinių kilometrų Žemės paviršiaus ploto. Turint omeny tai, kad geriausios šiuolaikinės Saulės baterijos sugeba efektyviai panaudoti tik apie 20 procentų į jas krintančios energijos, tą plotą galima padidinti iki 500 tūkst. kvadratinių kilometrų.

 

Atrodo labai daug, tiesa? Aišku, plotas nemažas – aštuonis kartus daugiau, nei Lietuva. Bet tai tėra tik maždaug 1/20 Sacharos dykumos ploto. Arba ketvirtis Gobio dykumos Kinijoje. Arba mažiau nei viena tūkstantoji Atlanto vandenyno. Taigi nesunku suprasti, jog uždengus visai nedidelę Žemės paviršiaus dalį Saulės baterijomis, jos pagamintų pakankamai energijos, kad patenkintų viso pasaulio energijos poreikius.

 

Žinoma, toks projektas kainuotų. Be to, statant Saulės jėgaines dykumose ir kitokiose atokiose vietovėse, iškiltų energijos perdavimo problema. Bet ir dabar energija iš atominių jėgainių perduodama šimtus ar tūkstančius kilometrų be ypatingų nuostolių, taigi tą galima padaryti ir su Saulės jėgainėmis. O kaina… Šiuolaikinės pramoniniu būdu gaminamos Saulės baterijos kainuoja maždaug 2000Lt už 1m2 arba daugiau. Visas toks didžiulis masyvas kainuotų kokius 350 trilijonų JAV dolerių. Ta suma beveik 30 kartų viršija Jungtinių valstijų BVP. Iš kitos pusės, visą Žemės energijos poreikį patenkinančios atominės elektrinės kainuotų maždaug 800 trilijonų JAV dolerių (vienas 0,5GW reaktorius kainuoja 4 milijardus dolerių). Taigi ta Saulės baterijų kaina nėra tokia jau neįsivaizduojamai milžiniška.

 

Galima į problemą pažiūrėti ir iš kitos pusės. Nedidelių Saulės baterijų įsigyti nesunku. Pavyzdžiui, čia galima nusipirkti 60W galingumo Saulės bateriją, užimančią 0,5m2 plotą, už 1200Lt. Nedidelio vienos šeimos gyvenamojo namo stogo plotas – 100m2. Padengus jį tokiomis baterijomis, būtų kuriama 6kW energijos (Saulė šviečią tik maždaug pusę dienos), o namui jos reikia iki 10kW. Šiek tiek pagerinus baterijos naudingumą, namas gali tapti visiškai energetiškai nepriklausomas nuo centrinių elektros ar net šildymo tinklų. Tokių saulės baterijų kaina – 240000Lt – yra didelė, bet turint omeny, kad šiuo metu namui pastatyti reikia maždaug milijono litų, toks priedas yra įmanomas (tai dar labiau įmanoma užsienyje, kur Saulės baterijos kainuoja tiek pat, o statyba – brangiau). Be to, nereikia daryti elektros įvado ir jungtis prie miesto tinklų, taip sutaupomi bent keli tūkstančiai litų. O Saulės baterijų eksploatacija kainuoja panašiai, kaip ir elektros energija iš miesto tinklų, gal net mažiau.

 

Ir iš dar kitos pusės. Lietuva suvartoja 200MW elektros energijos (1998m. duomenys). Tarkim, jog per 10 metų tas skaičius išaugo dvigubai. 400MW atitinka vos maždaug 1km2 ploto Saulės baterijos teikiamą energiją (čia įskaityta ir tai, kad Saulė šviečia pusę dienos, tiek tai, kad Lietuva – ne pusiaujuje). Tokią jėgainę pastatyti kainuotų maždaug milijardą litų. Naujoji Ignalinos atominė elektrinė kainuos 15-20 kartų daugiau, tiesa, bus 8 kartus galingesnė.

 

Bendrai paėmus, atrodo, jog Saulės energija galėtų išspręsti visas Žemės energetines problemas – ir tai netgi neužimtų daug vietos. Kainuoti, taip, kainuotų daug, bet juk visos technologijos nuolat pinga. O jų kokybė auga. Jau yra sukurtos organinės Saulės baterijos, kurių naudingumas viršija 50 procentų. Šiuo metu Saulės energija sukuria vos 0,5 proc. pasaulio energijos. Belieka tikėtis, jog kas nors valdžios viršūnėse taip pat susipras, kad galima tą kiekį nesunkiai padidinti gal net iki 30-40%. Ir tai gerokai sumažintų visuotinį atšilimą, nes nebereikėtų anglį bei dujas deginančių jėgainių.

 

Tokios tokelės. Bus daugiau.

 

Laiqualasse

 

2 komentarai

  1. Sveiki, norėčiau patikslinti, kad senovėje buvo žinomos penkios stichijos. Jūs pamiršote paminėti akašą arba eterį kurio mokslui taip ir nepavyko įrodyti ;)

    1. Tikrai taip, eterio nepaminėjau. Tik dėl įrodymų klystate – mokslas labai gerai įrodė, kad eteris neegzistuoja :)

Komentuoti: smalsutis Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.